Dovana

Truputi daugiau nei sveria mano siela

Ir mažiau nei vertas mano gyvenimas

Gavau prieš kelionė ant slenksčio

Idėjau tai į kišenę

Prie širdies

Nežinau ar ilga bus kelionė

Bet to ir taip yra per mažai

Kad apšviesti tamsą

Kad surasti kelią

Eisiu ir neatsigręšiu

O baimė bus mano šėšėliu

Branginsiu tą dovaną

Ir išnauduosiu tik tada

Kai nebeliks kitos išeities

Leisk

Leisk TAM

Apimti savę

Nesipriešink

Nesistenk

Beprasmiška

TAI ir taip yra

Stipresne už tavę

Leisk!

Atsipalaiduok

Pasiduok

Tegul Tamsa

Tavę apima

Ir nebijok

Beveik nepasikeisi

Tik truputi

Į gerą-blogą

Ir tapsi tokiu

Kaip aš

Kaip mes

NE-žmogum

Ir tai bus

Tavo pranašumu

Taip, žmonės

Tavęs bijos

Ir busi vienišas

Bet tai kaina

Kurią turi sumokėti

Už pažinimą

Juk nori

Pažvelgti į pasaulį

Kitomis akimis

Naktis

Gulint ant rasotos žolės

Po žvaigždėtu dangum

Klausant vėjo ošimo

Ir  nakties garsų

Kvepuojant drėgnu,

Vėsiu, gaiviu oru

Susilieju su Tamsa

Tyla ir Ramybė

Tampu jų dalimi

Ir jaučiu kad dabar

Galečiau

Numirti 

Laimingas

Po vidurnakčio

Po vidurnakčio kai jau neturiu

šokinėti iš šėšėlio į šėšėlį

Kai užmiega dienos demonai

Ir nepastebimai atsėlina nakties

Kai kaukes guli nutrenktos

Ant naktinių staliukų

Kai nuo kūno ir sielos

Nuplauti visi jausmai

Kai tamsa atrodo tokia

Jauki, šilta ir minkšta

Apsiviniuoju nakties skraiste

Ir galiu pamiršti viską

Netgi tai kas esu

Tada turiu galimybę

Tapti kažkuo kitu

Kas saulės šviesoj

Nedrįstų pasirodyti

Trintukas

Trinu save kaip kruviną dėmę

Ant išeiginių baltinių

Ir bandau ją nuplauti kartu

Su viskuo ką jį primena

Ir taip kiekvieną kartą

Nužudau dalelę savęs

Ištrinu kad galečiau

Pradėti viską nuo nulio

Bet galų gale

Rytais žiūrėdamas į paplaukusį

Savo atvaizdą veidrodyje

Suprantu kad iš tikrųjų nežinau

Kiek dar manęs liko

Ir kuriuoje veidrodžio pusėje esu