Autorė: Rūta Tamkevičiūtė

 

 1 istorija

 

 „Priešmirtinis laiškas“

 

„Sveikutis, brangusis.

 

Nesuprantu, kaip greitai bėga laikas, tačiau aplink save matau vien tik siaubingą gyvenimą. Man atsibodo nuolatiniai tavo priekaištai ir zurzėjimai. Aš nesu tavo tarnaitė ir nesu tavo vergė. Tu negrįžai namo jau tris savaites. Negi nepastebėjai, kad miegi ne su manimi, o su kaimyno žmona. Jis vakar buvo užsukęs ir skundėsi, kad nuolat ten būni, smurtauji ir švaistaisi neaišku kieno pinigais. Tikriausiai tai mano senelės palikimas, kurio taip ir neparnešei namo.

 

O kaip aš, kaip tavo vaikai ir anūkai? Negi, mes jau niekam nereikalingi?

 

               Aš dirbu dvejuose darbuose, kad visi turėtų pavalgyti, apsirengti, retkarčiais pasilepinti, tau duoti išgerti, nusipirkti cigarečių. Negi dar mažai stengiuosi dėl šeimos?

 

               Man atsibodo!!!

 

               Palieku tave ir šią ašarų pakalnę.

 

               Daugiau manęs neieškok pas mano mamą ar draugę. Neieškok ir darbe, o tuo labiau pas Pypą. Aš palieku viską tau, tačiau daugiau manęs nežeminsi…

 

               Kai šį laišką skaitysi, aš jau būsiu apsupta angelų, jie giedos, apvilks mane baltu, nesuteptu ir kvepiančiu gėlėm drabužiu, uždės ant galvos gėlių vainiką. Aš prisikelsiu amžinam gyvenimui ir stebėsiu tave iš Dangaus sodų. Tikiuosi pasitaisysi ir laikui bėgant ateisi pas mane. Tada mes galėsim viską pradėti iš naujo. Mano meile, mano brangiausiaisis. Tik čia, tarp angelų, mes būsim laimingi.

 

                Sudie. Pasakyk vaikams, kad aš juos myliu.

 

                Sudie.“

 

Toks priešmirtinis laiškelis gulėjo ant trupiniais nukloto stalo, po kuriuo gulėjo lavonas perpjauta gerkle.

 

Nieks neverkė. Nebuvo kam verkti, nes vaikai nesuprato, kur išvyko jų mama, o vyras taip ir nepasirodė namuose. Tik tėvai tyliai nušluostė džiaugsmo ašarą, kad kažkieno kančios pasibaigė.  

 

 

2 istorija

 

„Plauko istorija arba viena Pypo Pilypo diena“  

 

Kodėl visi taip džiaugiasi tuo posakiu: „gyveno ilgai ir laimingai“? nesuvokia trukmės prasmės ir gerumo… per ilgai gyventi blogai, nes imi zurzėt kaimynams, jog triukšmauja, nors kiti tą „triukšmą“ apibūdina, kaip vaikščiojimą debesimis, vaikams atsibosta laukti palikimo, tai jie ima sukt galvas, ką čia padarius, draugai jau seniai išėjo „kojom į priekį“, o kurie liko… Kam reikalingi seni nukvaršėliai? Net ir man nereikalingi, nors pats toks esu!

 

Vakar vėl nusiaubiau namą su Džo (tik tiek man laimės beliko), paskui išleidom kelis milijonus nereikalingiems pirkiniams, bet mums vis dar gera matyti apstulbusius pardavėjų veidus, kai įėję garsiai pranešame: „imam viską. Mokėsim grynais!“ Kažkoks okulioras nucypsi viską pranešti giminaičiams, nors naujienos ir pasenę, o ir kartojasi per dieną kelis kartus…

 

Tai va, grįžom apsipirkę, bet jaučiu, kad mūsų pirkinius jau nušvilpė okuliorai. Tie malalietkos žvėriūkščiai visur! Tik pakabink kojine (o ne, neduok Dieve, išplautas), tai viena būtina dings. Dar suprasčiau, kad abi paimtų, bet… Gyvulynas daugiau nieko!

 

Džo vėl kažkur dingo. Jaučiu, kad kokią mergą kabina, bet kadangi pinigų dingimas ( čia darbuojasi visi, kas tik netingi) nepaspartėjo, vadinasi, jaudinuosi be reikalo. Manau labiau reikėtų susirūpinti savimi. Imu plikti! Vakar besišukuodamas šepety radau vieną plauką. Oi, ne, ką tik patikrinau veidrodyje – visi trys savo vietoje. Tada iš kur tas plaukas šepetyje? Džo tai plikas kaip mano užpakalis.. Ne, blogas palyginimas… Ten gausesnė ševeliūra, nei ant galvos… Vienu žodžiu, Džo plikas. A! Prisiminiau! Kaip tilvikas!.. Nu, gal… O kas tas tilvikas?.. Blemba, tie posakiai… Tai va, Džo plikas, aš turiu visus tris plaukus, o šepety kažkieno liekanos!!!

 

Pamąstykim.

 

Dar pamąstykim.

 

Na, gal užkandam. Gal ne, nes šaldytuvas tuščias. Abu juk laikomės dietos, tai valgom tik salotėles, keptas šlauneles, kietai virtus kiaušinius, geriam šokoladą, kavą, stipriai saldintus gėrimus, šlemščiam daug riebalų turinčius kepsnius, gruzdintas bulvytes… Po lova mėtosi čipsų pakeliai, kepta duona. O! Džo paršelį užmarinavo! Koks jis mielas… Mano angeliukas…

 

Ramiau. Neminėk dievų vardų be reikalo, nes Kingas, tas pragaro dieviūkštis, supyks ir dar kokį žaibą paleis. Rodos ramu… Tfuuu…

 

Sugraušiu salierą.

 

Sugalvojau!!!

 

Forsas, mano mylimiausias anūkėlis (beje jį vienintelį žmogišku pavidalu turiu, nepaisant Tonio. Neskaičiuoju gi kiek tų nupiepusių okuliariūkščių man anūkų, proanūkių ar panašiai pridirbo), gali paimt plauko DNR, sulygint su duonbazėj saugoma informacija ir … Štai tau ir plauko šeimininkas!!!

 

Reikia surasti dėžutę nuo deimantų koljė. Įdėsiu plauką ir padovanosiu plauko šeimininkui, o gal ne… Ne… Tikrai ne! Nunešiu, pasakysiu, kad radau ir pareikalausiu užmokesčio, o gal tiesiog paskambinti ir pareikalauti išpirkos? šaunu! Aš tiesiog genijus, bet pirmiausiai reikia Džojui palikti raštelį. O jis kažin ar moka skaityt? Ne, nu nežvenk – sukurt kompiuterį, genetiškai modifikuoti vaisius, klonuoti žmogų (tuo labiau) visi sugeba, bet su skaitymu, tai čia sunku…. Pats nuolat pamirštu kaip skaityt, o ką jau kalbėti apie rašymą. Gerai rašyt sugebu tik egiptietiškai… nu, pameni, su tokiais paveiksliukais J.

 

Einu.

 

Kur mano šventinės kojinės. Tikriausiai jau suiro. Ai, ne! Aš jas vis dar užsimovęs! Kai numoviau nuo pro pro…prosenelio kojų, tai ir dabar tebenešioju. Geros, medvilninės… tokių dabar negamina. Kažkokios popierinės, pusdieniui užsimauni, sudrėksta ir išsilydo. Pūkuotukas perspėjo, kad nepirkčiau toj laidojimo reikmenų parduotuvėj, bet ten tokie nuostabūs kostiumai. Be jų niekur neinu!!! (turiu uomeny, į jokius balius).

 

Nu, apsirengiau.

 

„Grįšiu. Nebijok tamsos. Nepyk, kad atkandau paršo kumpio. Gerai suvilgyk vynu, nes ir liks toks neskanus. Nesivesk mergų ir nesinaudok mano teletabiais. Tavo Pypas.

 

P.S.Gyvulį, nešvęsk, nes nepalieku tavęs. Aš išėjau pas Forsą. Grįšiu šiandien arba ryt.

        

P.S. Jei negrįžčiau neverk. Testamentas… Ai, jo dar neparašiau. Ir neskriausk Tonio – jį reikia iškart nužudyti.

         

P.S. Bet aš grįšiu, taigi neliūdėk.

                    

Visada tavo, Pypas“

Nu, va, parašiau laiškelį Džojui ir išmečiau į šiukliadežę. Turėtų perskaityti, o jei grįšiu pirma laiko… Nu, einu, einu…

-         

                       Okuliorai, palikit tą paršelį!

                    

Nerandu raktųL. Jų nedaug… Vos penkiasdešimt kokių. Nu, kaip per delną…. Suverti ant geležinio žiedo… Ta namų šeimininkė… Pamiršau, kad mes ją vakar išmetėm per langą.

          

Kažin lyja ar kas darosi šiandien? Džo išlėkė tik su marškiniais, surizikuosiu ir aš.

-          

           Labas, Pūki, - sušukau kaimynui, draugui ir niekam tikusiui giminaičiui (kažkas iš jo vaikaičių vedė mano kažką, bet, nė velnio, nepamenu, kas ir kada).

-         

          Kur susiruošei? Džo nulėkė į laboratoriją, jei jo ieškai.

 

-          Tikrai? O aš galvojau, kad jis kur kitur. O kur tu eini?

            

-          Sali su Leo pasikvietė į svečius. Juk remontą pasidarė.

          

-          Mmmmm…. Sali…., - tįso seilė.

               

-          Nu, nesvaik čia gi, nykščiau! Ji nebent pinigų pas tave ateis.

             

-          Tegul, mmmm…. aš visada jos laukiu….

             

Pūkis dingo, o aš greit surimtėjau ir susitelkiau į savo misiją… Hmmmm….

        

Tie vaikai! Būtina buvo išsikraustyt į kitą miesto galą? Mano vabalą gi remontuoja – vakar tris okuliorus partrenkiau. Riebūs mat buvo… visą priekį sulankstė, priekinį stiklą išdaužė ir mano gražųjį veidrodėlį numušė… Liūdna….

           

Tai kaip man pas Forsą nuvažiuoti?

          

Kodis su porshe pravažiavo, Džojaus mustangas mėtosi. Gyvulys į gyvatvorę įvažiavo! Duosiu aš jam mano gėles-žmogėdras trypt!

        

Nea, Kodžio porshe atėmė okuliorai… Aplankstė… Na, va, man dabar tikrai tiks…. J

        

-          Neduosim mes tau!!! Neaaaaa…., - žviegė okulioras, kai jį traukiau iš mašinos.

                   

-          Neduosi, atimsiu!

                        

-          ĖĖĖĖ! Čia mano mašina! – iš kažkur išdygo Kodis.

                      

-          Manau jau gali imt, - išsiviepė okulioriukai ir tuoj papustė padus.

   

  Tik Kodis nedrįso imt savo ratų iš Pypo.