Šiek tiek sumaišties

Niekas net nesiruošė man aiškintis, ir taip vos gaudėm kvapą. Pusryčiai stemplėje sukilo rizikingai aukštai. Spigino karšta saulė, skubėjo praeiviai. Akies krašteliu mačiau, kad daug kas nulydi mus įtariais žvilgsniais. Bėgom ir bėgom, jau atrodė, kad krisiu negyvas, bet pagaliau įlindom pro skylę gyvatvorėj, įsiropštėm pro atdarą langą pirmam aukšte, patekom į svetainę, užbėgom laiptais aukštyn ir sulindom po lova viename iš kambarių. Akyse žvaigždutės pasirodė, žiojausi kažką sakyt, bet

Andre skubiai uždengė mano burną ranka.

Greit išgirdom kažką lipant laiptais.

-Tikiuosi, šiandien būsi sukalbamesnė,-sugergždė bjaurus berniukiškas balsas.

Mačiau, kaip dega Andre akys. Jis prikando lūpą.

-Aš tau nieko nesakysiu. Nei šiandien, nei kadanors,-mergaitės balsas buvo tvirtas ir ramus.

-Tada,-jau švokšte švokštė jis,-man teks tau šį tą paaiškinti. Visų pirma pasikviesiu kelis kolegas, kad būtų linksmiau.

Jis sušvilpė taip čaižiai, kad man pašiurpo oda.

Laiptais užbėgo ne vieno ir ne dviejų žmonių kojos. Visi susigrūdo kambaryje už plonos sienos, girdėjosi šnopavimas.

-Jau pakankamai linksma, argi ne? Tau tiek kartų pavyko išsisukti, kad netgi užsitarnavai pagyrimą . Bet tik šiek tiek. Pagaliau aš tave visiškai tobulai pagavau. Pats savim didžiuojuosi. Žinau, kad bent gerą valandą čia niekas neužsuks, nes tavo mielieji tėveliai išvažiavo, netgi žinau kur. Labai jau bjaurią klaidą padarei pasilikdama čia viena, kažkaip nepanašu į tave. Gali, aišku, iškart man pasipasakot, bet šiaip turim laiko. Jeigu kartais nebūtum protinga mergaitė ir spyriotumeis-va ir tavo mylimą katinuką turim, mielai pažaistume. 

-Paleisk mano katiną, Volteri. Nieko niekingesnio negalėjai sugalvoti?

Mergaitė kalbėjo taip pat išdidžiai, bet balsas sudrebėjo. Andre suspaudė kumščius. Polio išraiška buvo kaip slieką prarijus.

-Klausyk, panele, mandagiau, arba patrumpinsiu kažkam uodegytę. Tau tereikia pasakyti, kur slapstosi ta jūsų bailių gauja ir viskas baigsis. Tu vienintelė turi galimybę išnešti sveiką kailį tik todėl, kad mano tėvas gerbia tavo tėvą. Kitu atveju…Tai kaip?

-Niekada.

-A?

Pasigirdo atlenkiamo peilio garsas ir Andre šoko iš po lovos, Polis iš paskos, bet aš kažkokia nežmoniška jėga nubloškiau juos abu ant žemės ir, visiškai nesuprasdamas, ką darau, atsidūriau pilnam kambary. Visi sutrikę įsmeigė žvilgsnius į mane. Gal sekundę stovėjom be žado, tada negalvodamas išsitraukiau iš už diržo revolverį ir nukreipiau į susitraukusį pilko veido berniūkštį.

-Kas per?… Ei, tu čia ką?..

Tas pats gergždžiantis balsas. Jis stovėjo dešiniam kampe, vidutinio sudėjimo, šviesiu bliūduku ant galvos, smailių veido bruožų. Visus perkreipė laukinis siaubas.

-Dinkit iš čia,-išgirdau save sakant.

-Tu… Taip aišku, klausyk, aš juk nieko tau nepadariau, gyvenime nebuvom susitikę.. Tu ramiai, ramiai, mes jau išeinam, einam…. 

Pasitraukiau nuo durų, leisdamas praeiti, bet ginklą vis dar laikiau nukreipęs į sudžiūvėlį.

Kambarys ištuštėjo kosminiu greičiu. Liko tik mergaitė, ant rankų laikanti katinėlį ir ramiai žiūrinti į mane didelėm akim. Atrodo kažkas verte pervėrė kiaurai, širdis daužėsi gerklėje - nieko gražesnio gyvenime nebuvau matęs. Jinai stovėjo tiesi kaip styga ir žiūrėjo į mane, lyg nieko nebūtų įvykę.

Atsitokėjęs prisiminiau Andre su Poliu, bet jie jau buvo čia. Polis klausiamai pažvelgė į mane ir aš kažkodėl pasijaučiau klaikiai nesmagiai, nors kątik išgelbėjau visiems kailį.

-Jis juos išvijo, pagrasinęs revolveriu,-trumpai paaiškino mergaitė, išvaduodama mane.

-Kuo? Ką? Tiek to, vėliau išsiaiškinsim. Kad ir ką padarei, ačiū Kurtai. Ne šiaip sau.,-Andre žiūrėjo į mane rimtai kaip niekad, mane mušė karštis,-Eimi, einam iš čia.

-Jie dar gali būt netoliese.

-Patikėk manim, pažįstu Volterį ir esu tikras, kad jie jau už šimto mylių.

Išlindom pro tą pačią skylę gyvatvorėj ir nužingsniavom namų link. Mintys maišėsi, o dar saulė negailestingai svilino galvą. Iš mūsų visų greičiausiai atsigavo katinėlis ir, ištrūkęs iš Eimi rankų, nusivijo žvirbliuką. Polis puolė paskui ir prabėgdamas užkliudė moteriškę, prekiaujančią helio balionėliais. Ji atgniaužė pirštus ir koks šimtas ryškių raudonų, geltonų, mėlynų balionų pakilo i dangų. Vaikai juokėsi ir badė pirštais į visas puses, keli dar bandė nutvert sprunkančią virvelę. Kol moteris susigaudė, kas nutiko, Polis jau buvo spėjęs pagaut rainą pūkų kamuolį ir mes vėl lėkėm, tik šįkart springdami iš juoko ir be aiškaus reikalo, nes moteriškė tikrai mūsų nesivijo. Gera buvo bėgti, prasivėdino galvos, dingo nykus jausmas po Volterio.

Grįžę namo nuėjom į nedidelį kambarėlį koridoriaus gale. Tai buvo Žako mažutis kino teatras - projektorius ir daugybė filmų, tvarkingai išdėliotų ant lentynėlių iki pat lubų. Nereikia net sakyti, kaip nustebau, kai įžengęs paskui Polį pamačiau, kad kambarys pilnut pilnutėlis žmonių. Permečiau akimis-su mumis buvo lygiai dvidešimtpenki maždaug dešimties-trylikos metų vaikai.

Mums įėjus šurmulys nutilo, visi įsitempę kažko laukė, bet kai po kelių sekundžių pasirodė šypsodamasis Andre su Eimi  daugumos veiduose nušvito palengvėjimas. 

-Gerbiamieji, kaip nyku pas jus šiandien,-prunkštelėjo Andre.

-Aha, galit būti visiškai ramūs. Mes gi visada išsisukam! Nors šiandien jau buvau pra…-Polio švytintis veidas susidurė su skrodžiančiu Eimi žvilgsniu ir jis kaipmat nutilo.

-Nepataisomas plepys,-vos girdimai tarė ji.

-Nežinau, ko laukiam? -ta pačia nerūpestinga intonacija tylą nutraukė Andre.

Greit stryktelėjo šviesiaplaukė mergaitė, užtraukė sunkias aksomo užuolaidas ir ekrane pasirodė raidės. Aš, Polis, Andre, Eimi ir toji šviesiaplaukė susėdom pačiam prieky. Žiūrėjom „Boni ir Klaidą“, vieną mėgstamiausių mano filmų, bet tiek aš jį ir mačiau, galva buvo prikimšta. 

Matyt visi šie žmonės ir yra ta „gauja“, kurią rasti nori Volteris. Kodėl, kas, kaip?. Ir, aišku, ginklas. Negalėjo būti atsitiktinumas, kad Žakas man jį davė. Nors užsimušk kokia čia makalynė. Šaltis nupurtė. Tik dabar tikrai tikrai suvokiau, kad už mano diržo užkištas ginklas. Ir aš nei velnio nemoku juo naudotis. O jeigu jis užtaisytas?

KAIP VISKĄ IŠSIAIŠKINT DABAR PAT?!

                   Negalima pavargti!!!

 Pasibaigus filmui visi pradėjo skirstytis. Pirmas pro duris išlėkė raudonplaukis berniukas.

-Būk geras, Poli, pakviesk Beną.

Po akimirkos raudonplaukis stovėjo šalia nekantriai mindamas koją.

-Benai,-rimtu pavargusiu balsu kreipėsi Andre,-kiek reikės tau kartoti visas tas nesąmones? Taip, tu mums nepakeičiamas ir puikiai tai žinai, bet mes turim taisykles ir visi jų laikomės. Taigi paskutinį kartą tau primenu: pirmos per duris turi išeiti mergaitės. Kad ir kaip tu skubi, mes džentelmenai, Benai.

-Aha, atsiprašau, užsimiršau. Tikrai labai skubu, Andre.

Jie paspaudė vienas kitam rankas ir Benas išlėkė.

Staiga atsiminiau, kad švarkučio kišenėje turiu laiškelį, kuri man davė Keitė, kai matėmės paskutinį kartą.

„Ateik šiandien ketvirtą valandą prie bėgių. Tik niekam neprasitark, čia didžiausia mano paslaptis.“ 

Strykteliu kaip įgeltas, juk laiškelį gavau prieš kelias dienas! Vargšė Keitė, kaip aš galėjau pamiršti? Niekam netaręs nei žodžio išlekiu iš kambario ir pasileidžiu Keitės namų link.