Autorė: Martina Moriarti

 

 

 

Bobo, Bobo, iki jo 200km, negaliu važiuoti vienas pas Bobo. Haris! Taip su ja ir susipažinom - vienam vakarėly kažkas pašaukė :“Hari!“ ir mes susidūrėm nosis į nosį. Jos tėvai buvo 70-ųjų ekscentrikai, norėjo išskirtinio vaiko. Visom prasmėm. Taip ši būtybė gavo vyrišką vardą. 

 

 

 

 

 

 

7:00. Aš prie Hario namų. Einu į laiptinę, sukti laiptai, raudonas kilimas, bėgu aukštyn ,trečias, atidaryk, prašau, greičiau greičiau..

 

 

 

 

 

 

-Laukiau tavęs.

 

 

 

 

 

 

Ji visada taip. Šneka bet ką.

 

 

 

 

 

 

Kol Haris kuičiasi vonioje, tyrinėju viską aplink. Ji gyvena dviejų kambarių bute. Daug grynų spalvų ir mažai daiktų. Daug Andy Warhol ir rūbų. Prie lovos mėlynas „Camel“. Ji ištikima auksiniam „Marlboro“.

Ant palangės Kafka. Ji seniai nebeskaito. Haris turi daug vyrų, kartais ir moterų, man tai įprasta, bet šįkart keistas šleikštulys trumpam persmelkia kūną. Po galais, tik nepradėk dramatizuot, tikrai kažkoks bukas atsikėlei.

 

 

 

 

 

 

Spaudžiu, kiek galiu. Šviesūs Hario plaukai dvelkia sunkiu salsvu kvapu, kaip visada, ir tai ramina.

 

 

 

 

 

 

-Sustokim kur užkąst, prašau, mirštu iš alkio.

 

 

 

 

 

 

Pastatau mašiną kažkokiam užkampy, prieš neoninę iškabą „Blyninė 0-24“. Viduje tik pora pagyvenusių vyrų-žvejai, prieš grįždami namo užsukę kavos ir blynų su apelsinų uogiene. Prisėdam prie staliuko, užtiesto raudona staltiesėle, drumzlinoj vazelėj styro keli gvazdikėliai.

 

 

 

 

 

 

Už baro stovinti šeimininkė rausvina skruostus ruošdamasi antrai pamainai iš eilės. Užsisakę blynelių bonus gaunam visą kavinuką kavos. Pavalgę visi penki išeinam parūkyti, keikiasi valytojai oranžinėm liemenėm. Įtraukiam po gerą dozę vėsaus ryto oro.

 

 

 

 

 

 

9:00. Kylam liftu į šešioliktą. Bobo turi krūvą nesąmonių: gryno aukso unitazą, kurio dangtis aplipęs swarovskiais. Kapsulių - zondų, kurias prarijus fotografuoji žarnas iš vidaus. Nevaldomą robotą, kurį gali tik įjungti ir išjungti, bet ne kontroliuoti- jis tiesiog slankioja po namus ir daro visokį šlamštą – kilnoja daiktus, stumdo baldus, gašliai kabinėjasi prie moterų. Bute sienos, kolonos, lubos, baldai- viskas balta ir sterilu.

 

 

 

 

 

 

Bobo atidaro savo rūmų duris susivėlęs, išsišiepęs, vienais apatiniais. Straksi aplink, bando įsiūlyt avižinių sausainių, pliurpia apie kažkokį naują albumą, pridega Hariui cigaretę, parodo krūvą įvairiausių žurnalų, papasakoja tris naujas idėjas filmams – per penkias minutes užverčia ant mūsų visą pasaulį.

 

 

 

 

 

 

Tada nusiveda į kambarėlį- galeriją, kur kabo vakarykščiai fotografijos darbai. Labiau už viską jis mėgsta fotografuoti uždarus vakarėlius, nes „ten viskas taip, kaip yra ir dar truputis.“. Bet būtent ši didžioji kolekcijos dalis negali būti eksponuojama - nerašytos pasitikėjimo sutarties sulaužymas Bobo galėtų kainuoti gyvybę.

 

 

 

 

 

 

Man  patinka tai, ką jis daro. Tai ne užfiksuotas vaizdas, o visa akimirka su garsu, kvapu, skoniu. Daugiau nieko panašaus nesu matęs. Staiga užstringu ties viena nuotrauka. Ten juk Nora, mano Nora. Bet kaip? Ji iš kito pasaulio, ji nežino, kad tokie vakarėliai apskritai vyksta. Kasdien atsėdi biure aštuonias valandas, grįžta namo, pažiūri televizorių, pavakarieniauja, truputį pamezga ir eina miegoti, o laisvadieniais su draugėmis geria pieno kokteilius prekybos centre. Bet čia ji, tas pats sulaižytas rudas kuodukas, smaili nosis, tobula oda, kampuoti akiniai. Net jos kašmyro megztukas.

 

 

 

 

 

 

-Bobo?

 

 

 

 

 

 

-A?

 

 

 

 

 

 

-Ką čia veikia Nora.

 

 

 

 

 

 

-Kur?

 

 

 

 

 

 

-Čia.

 

 

 

 

 

 

-Hari, ar išprotėjai. Čia ne Nora. Gal truputį panaši, bet juk žiniai, kieno čia…tai absoliučiai neįmanoma.

 

 

 

 

 

 

Tikrai tik panaši, ką aš sau galvoju.

 

 

 

 

 

 

Groja Lulu Rouge „Bless you“. Haris šoka nutvieksta saulės, lengvai krenta balta trumpa suknutė, ilgų auksinių plaukų sruogos dengia dalį veido. Aukšti skruostikauliai, žalios migdolo formos akys, rausvos aiškios lūpos, berniukiška kaulėta figūra. Haris šypsosi. Tiesiog šiaip sau, ji visada šypsosi.

 

 

 

 

 

 

Bobo neša sultis iš virtuvės.

 

 

 

 

 

 

-Oj, vos nepamiršau! Būtinai ateikit pas mane šiandien, abu. Viskas prasidės apie dešimtą, tai būkit kokia pusę vienuolikos. Galit, aišku, ir anksčiau, kaip norit, tik…

 

 

 

 

 

 

Jo akys įsminga į Harį. Net ir labai prašomas Bobo niekada nefotografuoja pažįstamų, bet dabar pagautas akimirkos įkarščio griebia fotoaparatą ir pradeda siurbte siurbti kadrą po kadro.

 

 

 

 

 

 

9:20. Sėdu į mašiną. Visada pasišalinu prieš tapdamas trečiu, taip mažiau kenkiu psichikai. Šūdas, viskas šiandien ne taip.

 

 

 

 

 

 

Grįžtu į studiją. Čia kaip visada trinasi krūva žmonių, dauguma nepažįstamų. Akys užkliūva už gražutės miniatiūrinės mulatės, valgančios sausainį, bet greitai prie jos įsitaiso Igoris, o mane pašaukia asistentas. Arklys. Visi jį taip vadina, neturiu supratimo kodėl, bet kad ir skirtumo nėra. Pasirodo priverčiau klientę laukti. O, dama V., mano mėgstamiausia.

 

 

 

 

 

 

Damai V. 45-eri. Ji klaikiai stora, tikra bomba. Akutės mažos kaip paršelio. Kalba aukštu, silpnu, nepatenkintu balseliu. Čepsi. Nekenčia visų be išimties. Tokia bjauri, kad norisi griebt už kojų ir tėkšt į sieną. Bet jos šlykštumas toks grynas, toks vienareikšmis, kad sukelia man sunkiai nupasakojamą malonumą.

 

 

 

 

 

 

-Klausyk, Hari, aš gal darbo neturiu, a? Aš tau, gražuoli, pinigus moku, aš!

 

 

 

 

 

 

-Labas, brangute.

 

 

 

 

 

 

-Ai, ai. Klausyk aš visai nesuprantu. Nuėjau vakar į tą koncertą, kaip man sakei. Ten prakaituoti visi, geria kaip kiaulės, laukiu laukiu, kol išeis kas bent su tom savo gitarom. Ir tada išlenda baisus narkomanas kažkoks, ne kitaip, prieina prie mikrofono ir sako : „ponios ir ponai, jums žinučių nėra“. Ir nueina! Viskas! Dar palaukiau, pasistumdžiau ir parvažiavau namo visa persiutus.

 

 

 

 

 

 

Aha, liepiau damai nueiti į vieną bariuką, kur turėjo groti mano draugai, dabar prisimenu. Cha! Cha cha! Lukas visada taip kikendavo iš tų „žinučių“ skleidėjų, „perduoti žmonėms žinią“.

 

 

 

 

 

 

-Hari!

 

 

 

 

 

 

-A?

 

 

 

 

 

 

-Laukiu paaiškinimo.

 

 

 

 

 

 

-A. Brangute, susitikim rytoj 7:00, mano šios dienos planai stipriai pasikeitė.

 

 

 

 

 

 

-?!

 

 

 

 

 

 

Bėgu. Važiuoju.

 

 

 

 

 

 

11:00. Nora, atidaryk. Nora! Visai nusišneki, Hari, ji darbe. O tu turi raktą. Kur mano raktas?

 

 

 

Keista būti čia vienam. Galima paslidinėt ant parketo. Vietos bute daug, grindys visada išlaižytos.

 

Patefonas stovi ant grindų, šalia didelė dėžė pilna vinilinių plokštelių. Perbraukiu jas pirštu. BANG! Garsas toks švarus, toks aiškus, toks stiprus. Perbraukiu pirštu dar kartą. Pabarbenu į grindis. Kaip filme „Iš vabalų gyvenimo“. Tyliausi pustoniai skrodžia ausis. Garso cunamiai. Lyg būčiau prijungtas prie stiprintuvo. Bang. Užmiegu.