Autorė: Martina Moriarti

 

Kur pagaliau iškeisti protą į cirką

Salės pilnos rūkančių be plaučių jie visi rengiasi paradui

Pirmas fejerverkas padegė mano nugarą

Bėkit ištižėliai , išsivirkit kavos

Šiandien aš rodau jums filmą.

 

 

 

 

 

 

Išvis, moterie, į ką tu panaši. Pasidaro taip juokinga ir smagu.  Mes tokie aiškūs, du mėlyni kūnai, mirkstantys purve po nusususiu medžiu. Dabar pasaulis grynas.

 

 

Jaučiuosi švarus ir galėčiau mirti.

 

 

Bet prieš tai dar noriu parūkyti! Vos spragteli žiebtuvėlis, lavonėlis prasimerkia ir paprašo dūmo. Rūkyti tokiu oru neįmanoma, cigaretė arba susmilksta nuo stipraus vėjo, arba peršlampa. Pradedu nervintis, traukiu vieną po kitos, vieną po kitos, fuck fuck.  Ji krapštosi galvą ir murma kažką panašaus į ‚teks grįžt į mašiną‘. Mylimoji, įsikalk į galvą, kad aš niekada negrįžtu. Jeigu į mane bus atkištas peilis- pasismeigsiu, aišku? Niekur mes negrįšim. Ji prunkšteli. Neprunkšk.

 

 

Mūsų parašiutai leidžiasi į lauko kavinę. Visada pataikom ant skėčio virš cirko direktoriaus staliuko, visada. Ko tik neišbandėm, amžinai tas pats. Menkas malonumas turėti tokią draugiją. Maža to, bandydamas nuslysti į laisvą kėdę susipainioju virvėse ir  smeigiu kulną į juodą direktoriaus cilindrą. Tuo metu mano mieloji kikena ir glosto riestus jo ūsus. Milijardai kapucinų mirksta kavos puodeliuose, šokinėja damų skrybėlėse, tampo garbingus ponus už skruostų ir karstosi ant Miloso Veneros aikštės vidury.

 

 

Barmenas baltom pirštinėtom rankom pastato ant mūsų staliuko butelį romo. Akimirkai sustingsta, pavargusiom akim nužvelgia makabrišką sceną.

 

 

-Prašau man atleisti , pone, bet galbūt galėtumėt šiek tiek apraminti savo beždžionėles.

 

 

 

 

 

 

Rytas. Pakilimo takas. Tirštas rūkas, nematom savo kojų. Girdisi sprogstančios granatos, vis arčiau ir arčiau. O ji skaito laikraštį. Eina ir skaito laikraštį.

 

 

 Kaip tu gali skaityti, kai aplinkui karas!

 

 

Geriau užsičiaupk ir duok man bandelę.

 

 

Paduodu jai bandelę. Ką rašo?

 

 

Nejaugi pamiršai, kad šiandien prasideda paradas? Kartais man atrodo, kad tau išvis niekas nerūpi.

 

 

Tada ji pasižiūri į bandelę savo rankutėje ir didžiulė ašara  kapteli į rūką. Kas yra, mieloji?

 

 

Mes juk neturim arbatos. Kaip po velnių aš valgysiu bandelę be arbatos.

 

 

 

 

 

 

Dabar jau visur slankioja cirko gyvūnai: albinosės žirafos ir Bengalijos tigrai. Fakyrai pradeda sukti degančius lankus, karališkasis orkestras derina instrumentus. Pro milžiniškas plienines duris įeinam į  nesibaigiančią pailgą salę, turim pasiruošti. Aš gaunu auksinį žabo. Ji puošiasi didžiuliais Indijos deimantais. 

 

 

Aš noriu būti trečioji Margaret  iš kairės

Penktoji koja šuns, keliaujančio per tyrus

Bet jūs manyje matot siaubą ir lemtį

Arba nutilkit, arba jus iššaudysiu

Ir tapsiu pranašyste, kurios trokštat

 

 

Tu jau, mieloji?

 

 

Beveik.

 

 

 

 

 

 

Pasigirsta pirmi maršo garsai. Mažutis majoras susirūpinusiu veidu laksto nuo vieno prie kito, visus skubina ir žnaibo.

 

 

Paimu savo meilę už rankos ir išeinam į šiltą popietės saulę. Mažos mergaitės pilnais žiedlapių krepšeliais  stovi procesijos kraštuose,  nekantraudamos glamžo savo sijonėlių kraštus ir didelėm jaudulio pilnom akim žiūri tolyn.

 

 

 

 

 

 

Iššauna pirmas fejerverkas, minia sušurmuliuoja, būgnai, trimitai, ji suspaudžia mano delną ir nusijuokia, mano juodžiausia meilė, paradas pajuda, mes užsimerkiam ir pasileidžiam bėgti, kiek tik kojos neša, griaudami, kliūdami ir dusdami,  viskas išnyksta.

 

 

 

 

 

 

Atsimerkiam pilkam lauke, pilnam balandžių, nėra kur pastatyti koją. Nieko keisto, kad jie nejuda – kažkas juos klaikiai perlesino. Stovim ant pirštų galų nežinodami, ką daryti. Tolumoj matosi balta dėmė ir dūmai. Pasigirsta šūvis, storuliai balandžiai blaškydamiesi pakyla aukštyn ir mes nubėgam baltos dėmės link. Pribėgam didelę palapinę, aplink ją stovi keli nameliai ant ratų. Mus pasitinka cirko direktorius su šautuvu rankose.

 

 

Tie bjaurybės tikras siaubas. Gerai, kad kolkas bent su šituo juos nubaidau. Jums pasisekė, kad jus pamačiau. Yra ir tokių, kurie amžiams įstrigo.

 

 

Ačiū.

 

 

Taigi. Užeikit, lauke darosi žvarbu.

 

 

Įeinam į vieną iš namelių ir įsitaisom ant  griozdiškos tamsiai violetinės sofos.

 

 

Galit įjungti televizorių. Aš tuoj grįšiu.

 

 

Namelyje tamsu, trošku, pilna gobelenų, kilimų, karoliukų kaip ir turi būti cirko namelyje.

 

 

Direktorius grįžta su trim kepsniais ant iešmų.

 

 

Triušiena. Keista, čia taip tuščia.

 

 

O kur visi?

 

 

Parade, kur daugiau.

 

 

Aš siūlau jums gyvenimą, ne išmintį

Siūlau troškulį

Čia pradžią rado visos didžiosios klajonės

Savo teatre pasigedau pirmos eilės žiūrovų

 

 

 

 

 

 

Auksinė dykuma. Batai pilni smėlio. Ji iš visų jėgų kapstosi plonom nuogom kojom, atrodo panaši į vorą.

 

 

Kur eini?

 

 

Namo.

 

 

Ko?

 

 

Kaip tai ko? Nebūk juokingas.

 

 

O aš pagalvojau, kad man ir čia gerai.

 

 

Čia dykuma! Kas gali būti gero?

 

 

 

 

 

 

Klimpdami slenkam pirmyn. Viskas, ką turim, tai jos nuojauta.