Autorė: Živilė - Kristina Jočiunskaitė

 

Aušo nuostabus vasaros rytas, saulės spinduliai žadino viską kas gyva. Pagaliau gamta pabudo iš tamsios nakties, kaip pabudau ir aš. Pabudau iš to baisaus sapno, kurio turbūt niekada nepamiršiu. Vėl teks mokytis gyventi,  gyventi su aplinka, kuri mane supa, su artimais žmonėmis, kurie buvo visą tą laiką šale, kai buvau nuklydusi į gilų gilų miegą.

 

           Žvelgdama pro ligoninės langą širdyje pasidarė taip gera, tarsi kažkoks stebuklas įvyko. Aš panorau išokti iš lovos ir bėgti, bėgti į tą gražę pievą, kuri matėsi pro langą, tačiau….

                                 

            Mane užplūdo liūdni prisiminimai. Tas prisiminimas man neleis pamiršti.  Tik pažvelgiu į savo bejausmį kūną ir man darosi baisu, baisu tolimesnio gyvenimo. Kartasi pagalvoju, jog galėjau mirti, ir nebūtų taip visiems skaudu. Tačiau ne, gyvybė – geriausia dovana, kurią galėjo suteikti Dievas. Jis man davė dar vieną šansą. Aš kibsiu iš visų jėgų į gyvenimą, kovosiu, kad tik įvyktų stebuklas ir vėl galėčiau pajudėti. Tada bėgčiau ir bėgčiau per saulės nušviestą pievą, žaisčiau su saulės zuikiučiais ir būčiau be galo laiminga.

……………………………………

 

           Bandau užmigti, tačiau praeities šešėliai neleidžia. Atrodo paeitis sugrįžta, jo netoli manęs. Taip, tai buvo balandžio 5 d. Penktadienis. Mirdama nepamiršiu tos dienos.

      

           Ta diena buvo eilinė, kaip visos. Ėjau iš mokyklos. Mintimis planavau ką veiksių savaitgalį, staiga – prie manęs iš padilbių išoko mano geras bičiulis Dovydas.

          

-          ak, kaip tu mane išgasdinai, - sušukau iš išgasčio.

                

-           Na, pavyko nustebinti, bet tikrai nenorėjau išgąsdinti, atsiprašau.

                    

-           Gerai, atsiprašymas priimtas.

                       

Mes ilgai šnekučiavomės eidami į autobusų stotelę. Autobusas turėjo atvažiuoti už pusvalandžio, tad pasiūliau pasivaikščioti prie ežeriuko. Ten taip gražu: fonanas trykšta, gulbių, ančių, o saulės spinduliai taip gražiai žaidžia su vandens šešėliu, besikalanti žolytė ir beošiantis miškas, kas galėtų būti geriau po sunkios dienos.

                

-          tai ką veiksi vakare? – paklausė Dovydas mum prisėdus ant suoliuko.

                  

-          Na nežinau, nuobodžiausiu. Mat Vaida išvažiavusi su grupe koncertuoti.

            

-          Gal nori kartu nueiti į vakarėlį? Jis vyks šeštą pas Gretą. Tai kaip?

                               

Prisiminiau aplinkinių nuomonę apie  Gretą. Jos butas – landynė. Narkotikai, svaigalai ir ne tik. Per visą kūną nubėgo šiurpo banga. Rimtai pažvelgiau į Dovydą.

                       

-          na tai kaip, eini?

                                                                      

-          Na….nežinau… kažkaip ten netraukia.

                                                     

-          Nesispyriok, pamatysi bus linksma. Na jai nenoriėsi ir nepatiks galėsi išeiti.

              

-           Vienas  nenoriu eiti, tai ar palaikysi man kompaniją?

                      

Nežinau kodėl, bet, nors ir nenorom, bet sutikau. Su baime išsiskyrėm su Dovydu, jis žadėjo užsukti prieš šešes ir psiimti mane.

                                         

Grįžusi išsimaudžiau, pavalgia. Tėvų ir vėl nebuvo. Jie per daug užsiėmę, kad net nepasidomi, kaip man sekasi. Ak, kaip norėčiau, viskas būtų kitaip. Kad sirtų man dėmesio. Man nereikia tokios prabangos, man juk reikia šilumos ir supratimo.

                                            

Bamąstant pasigirdo durų skambutis. Žvilgt į laikrodį , o jau šešios. Turbūt Dovydas ir nuskubėjau atidaryti. Atidarius nustebau.  Dovydas laikė didelę rožių puokštę.

           

-          čia tau, - sulemeno

               

-          ačiū….,- iš nuostabos vos sugebėjau padėkoti.

              

-          Na pamaniau, kad pradžiuginsiu tave, nes buvai tokia nusiminusi. O dabar eine, nes jau vėluojam.

                

Nors nenorėdama išėjau.  Pažvelgiau į tamsą taip, tarsi paskutinį kartą būčiau buvusi….

               

Staiga į palatą įėjusi seselė su vaistais sugražino mane į dabartį

                     

-          kaip jaučiatės?

              

-          Gerai….

                    

Suleido vaistus ir vėl jai išėjus likau viena.  Viena su savo prisiminimais. Tie prisiminimai lyg blogas sapnas neleidžia pabusti, jis kamuoja ir kamuoja. Bet kodėl? Kodėl?

             

Ir vėl prieš akis ta diena, ta diena, kai….

                

Mes išėjome į vakarėlį. Eidami tylėjome. Artėjant man darėsi baisu, neramu, lyg kažkokia nuojautoa kamavo, ak, kodėl tada nepaklausiau, būčiau grįžusi namo, gal būčiau sveika, bet turbūt taip buvo lemta.

                                

-          o, Laura ! – sušuko Greta, kai mes įėjome.

                     

Visi sužiuro į mus. Man pasidarė nejauku, nežinojau ką sakyti, tik norėjau bėgti, bet Dovydas pagriebęs už rankos sušuko:

            

-          tai prisimenate Laurą, ji sutiko palydėt mane, mat vienas  nenorėjau eiti.

                 

Tai pasakės įsitempė į minią.

                 

Atsisėdau prie Roko. Jis buvo mano pusbrolis, nustebau, kai jį pamačiau. Jis buvo toks drovus, ramus, geras vaikas, bet metai daro savo. Per ketverius metus pasikeitęs neatpažįstamai.

              

Apsidairiau, aplink nepažįstama šutvė. Svaigalų kiek nori: degtinė, sidras ir …….narkotikai. visi jau įsiaudrinę.

                 

Pasiėmusi sulčių stiklinę  įsitaisiau kamputyje ir iš ten stebėjau visus. Dovydas gėrė, rūkė žolę.  Porelės nesiorentavo aplinkoje, jos jau aistrų sukuryje. Tai gali pamatyti tik per tv, naktį. Pasidarė šlykšu žiūrėti į tą vaizdą. Jau norėjau stotis ir eiti, kai prie manęs prišokęs Dovydas su taure vyno.

                        

-          o, šai kur tu, o aš jau visur iėškojau.

             

-          Man čia šlykštu, noriu išeiti.

               

-          Ne, išeiti negali, juk dar neišgėrei.

               

Ir jis lyg prievarta sugirdė tą vyną. Man pradėjo suktis galva.

              

-          žąsine, ko įpylei į taurę?

                        

-          Na, kad būtų linksmiau.

                

Man viskas sukosi, burnoje kartu, ieškojau ko atsigerti, bet tik svaigalai. Kažkas padavė stiklinę, pamniusi, kad vanduo išgėriau, tačiau ten buvo degtinė.

                       

Aš nežinau kas darosi, tapo labai linksma, tačiau lyg skrisčiau. Kažkas dar pasiūlė taurę – išgėriau. Tada viskas ėjo iš eilės.  Rokas įkišo žolės – surūkiau.

                

Vėliau visi nusprendė įkvėpti miltelių. Visi susėdo  aplink stalą ir ėjo iš rankų į rankas. Pagaliau atėjo mano eilė. Visų žvilgsniai įsmigo į mane.  Kažkoks man balsas karotjo : NE, NE, NE, NE…… tačiau visų šūksniai ir plojimai paskatino mane. Įkvėpiau. Ir …. aptemo akyse. Širdis pradėjo dar labiau plakti. Pasidarė lengva lengva, lyg skrisčiau dangumi. Bandžiau stotis, bet veltui, sukniubau. Nežinau kiek laiko gulėjau. Pabudau, kai pajutau kažkokį prisilietimą ir jausmą lyg kažkas….