Autorė: Živilė - Kristina Jočiunskaitė

  

Nežinau…

               

Nežinau kas aš esu,

Nežinau kas man yra,

Tiktai esu tikra,

Aš dar – gyva.

  

Aš einu kažkur

Nežinau kodėl

Bet jaučiu tiktai

Tavęs jau nėr

  

Mano juodos mintys

Apblėbia mane

Nežinau ką rinktis tamsoje.

   

Bet išvystu veidą

Baltą lyg žiema

Ir žalias akis

Įsmeigtas taškę.

    

Ašara nurieda

Mano akyse

Ir širdis suvirpa

             -          jau tavės nebėr.

 

Šaltuma

 

Šaltas kambarys

Ir juoko nebėra

Užlieja šalčio banga

Mane ir tave

   

Mes stovime kampe

Prisiglaudę abu

O šaltis lange

Plūsta kas kart

    

Man sukas galva

Pažvelgus aukštyn

Ir grotos lange

Mus stebi slapčia

    

Jau niekad daugiau

Nebus šilumos

Mūsų pirštai šaltis

Užtino visai,

O vėjai tenai

Mums groja smuiku

Kurio negirdžiu

  

Tik grimstu ir grimstu

Į juodą bedugnę

Iš kurios kelio nėra

 

Mano lūpos suspaustos,

Ir akys užmerktos

Širdis nebe ta

O tu stovi šale

Priglaudęs mane.