Autorė: Rasa Kuodytė - Kazielienė

 

POETAS VILIS:

 

 

 

                ,,Mes greitai vystam,bet tuo pat laiku

 

                  Be atvangos lyg augame iš naujo.

 

                  Mes vėl atgimstam bruožuose vaikų

 

                  Ir jaučiam verdantį jaunystės kraują.”

 

                 (juokiasi)

 

 

 

MAESTRO:

 

 

 

                  Ką tu kalbi poete

 

                  Garsiau aš negirdžiu

 

                  Aš baigiu išprotėt

 

                  Visur tik jas abi matau

 

                  Kurią pasirinkt

 

                  Renkuosi visą gyvenimą

 

                  O neišsirenku dar vis

 

                  Gal iš vis geriau nuleist rankas

 

                  Ir mirt

 

 

 

POETAS VILIS:

 

 

 

                  Prašau maestro imkit obuolį

 

                  Kuriame ir slypi mūsų nuodėmė

 

                  Mylėjom Dievą

 

                  Neatsispyrėm pagundai

 

                  Ir pamilom Ievą

 

                  Štai dėl ko kentėjo Adomas

 

                  Dėl to kenčiam ir mes jo vaikai

 

 

                             

 

      Duoda poetas Vilis bulvę maestrui.

 

 

 

MAESTRO:

 

 

 

                 Nuo tavęs sukirmijęs obuoly

 

                 Mes blaškomės pasaulyje

 

                 Ieškome kažko garsuos

 

                 Vaizduos

 

                 Ir žodžiuose

 

                 Ar ne taip poete

 

 

 

POETAS VILIS:

 

 

 

                 Žinoma tik jo dėka

 

                 Aš esu poetas

 

                 O jūs maestro

 

                 O jūs Leo tapote svaigiai

 

                 Kad imu abejoti

 

                 Kad tai drobė

 

 

 

DAILININKAS LEO:

 

 

 

                 Norėčiau turėt kūdikį

 

                 Nes tada jis būtų

 

                 Tikroji mano drobė

 

                 Kuriai spalvų nereiktų derint

 

 

 

     Muzikas vis dar valgo.

 

 

 

MAESTRO:

 

 

 

                 (atsikanda bulvės)

 

                O visai gardu

 

                Toks jausmas lyg pirmą kartą

 

                Valgau bulvę

 

                Ji kas kart vis kita

 

                Ne tai jos vaisius o ne ji pati

 

                Aš valgau bulvės kūdikį

 

                O ji neverkia

 

                Kaip Eliza

 

                Mes ėdam o ji tyli

 

 

 

POETAS VILIS:

 

 

 

                 Ne

 

                 Mes mylim

 

                 O meilė tai kitų ėdimas

 

                 Mes suvalgom tiek daug bulvių

 

                 O jų vis dar tiek daug

 

                 Kiek jų žaliuoja laukuos

 

                 Ar matei kokie jų žiedai

 

                 Įvairiaspalviai

 

                 O skonis juk tas pats

 

                 Taip mylim mes jas kiekvienas savaip

 

                 Bet mylėdami jas ėdam

 

                 Su apetitu ar be jo

 

                 Bet visgi ėdam

 

                 Užsigeriam vandeniu

 

                 O pamenu kaip baigiau sonetus

 

                 ,,Aistra įšildo vandenį,bet nieks

 

                  Juo atvėsinti meilės nepajėgs.”

 

 

                                  

 

MUZIKAS HOMLETAS:

 

 

 

                   O poete galima pakartot

 

                   Jūsų soneto dalį

 

                   Jūs leidžiat

 

                   Aš žinau

 

                   Jūs mielas egoiste

 

                   Todėl aš deklamuoju tai

 

                   Kas šį kart man į galvą stringa

 

                   Gerai

 

                   Prašau

 

                   ,,Manoji meilė-karštligė besotė.

 

                   Jinai slaptais maitinasi nuodais,

 

                   Kurių išgeri nejučiom kadais

 

                   Ir nebegali jau nuo jų atstoti…”

 

 

      Nutyla.Bando atsiminti kaip toliau.