Autorius: Šarūnas Skučas

            Kitą sykį Kinkinas nedvejodamas susirgo. Žinoma, žmogus šis buvo gerai informuotas, kad tokia padėtis suteikia nemenkų privilegijų, gal net išaukština virš kitų žmonių. Žodžiu, susirgęs Kinkinas pasijuto kur kas geriau, nei bet kada. Dabar jis galėjo niekieno netrukdomas susidėti vienos pusės koją ant kitos ir nutaikęs altruistišką išraišką sėdėti ant taburetės. Sėdėti kiek palinkus į priekį, mąsliai parėmus smakrą smiliumi lygiai taip, kaip su juo visada bendrauja daktaras. O šiandien ta diena, kai pats Kinkinas, didingas - tarsi koks paukštis, gali sau leisti panašų poelgį. Jis pasisuka į menamąjį pacientą. Rankose būtinai sublizga stetoskopas ar skalpelis, gal net plaktukas refleksams tikrinti ar galų gale tegu nors termometras. Žinoma visų geriausia, jei tai būna “ligos istorija”. Tuomet pacientas pasijunta visišku bejėgiu ir absoliučiai visapusiškai priklausomu nuo savo daktaro. Daktaras nusišypso ligoniui ta išradinga šypsena, kuri byloja tik viena, kad tai šiuo metu neabejotinai pati geriausia priemonė, kuria dar bent kiek galima pagelbėti ligoniui sušvelninti jo laukiančias kančias. Tuo tarpu tavo “ligos istorija” aiškiai buvo ištraukta iš tos pačios lentynos, kurioje guli ir tavo prosenelio “ligos istorija”, apie kurio kitados labai net pasiaukojančius žygdarbius jau tiek legendų sklando šeimos istorijoje ir perduodama iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Ant lentynos didelėmis geltonomis raidėmis parašytas iškalbus žodis “Archyvas”. Tuomet daktaras, tarsi kažko atsiprašydamas paaiškina, kad jis be galo mėgstąs, kai viskas guli savo vietose.

            Po šio trumpo bet iškalbingo ligonio sveikatos būklės įvertinimo daktaras jau gali pereiti prie tolimesnių gydomųjų priemonių, kurios aprašytos bet kuriame kelioniniame ar kišeniniame medicinos vadovėlyje “Kratkyj kurs chirurga dlia Čajnykov”. Tai štai būtent šį vadovėlį, kaip privalomą instrukciją sudėtingesnėms situacijoms, su savimi privalo nešiotis kiekvienas gydytojas. Tarkim, operacija gerokai įpusėjusi, pacientas grakščiai guli atlapotais plaučiais ir sulaikęs kvėpavimą laukia, kol jam bus įtvirtintas koks nors reikiamas implantas, na kad ir širdis. Chirurgas rimtu veidu paima širdį į rankas ir jau rengiasi pritvirtinti specialiai tam skirtoje kūno vietoje, kai staiga susivokia, kad nebegalės prisiminti, ar širdį prieš sumontuojant reikia švariai nuplauti dezinfekuojančiame skystyje ar sterilumo dėlei tiesiog 5 min. pavirti vandenyje. Čia išradingas chirurgas žaibiškai išsitraukia iš džinsų kišenės jau minėtą kišeninį medicinos vadovėlį ir atsiverčia jį ties skyreliu “Keletas naudingų patarimų keičiant širdis”. Ir štai čia juodu ant balto parašyta, kad širdis pirmiausiai turi atitikti keletą neypatingai griežtų, bet vis gi labai rekomenduotinų reikalavimų : 1. širdis turi būti žmogaus, jei ją ketinama prigydyti žmogaus organizme; 2. širdis neturi būti apdžiuvusi; 3. jos nieku gyvu negalima čiupinėti plikomis rankos. Chirurgas greit išsiaiškina, kad jo rankose turimas egzempliorius iš esmės neatitinka nė vieno iš šių reikalavimų ir todėl, vadovaudamasis neklystama daugiamete patirtimi, apsisprendžia atgal įstatyti senąją širdį. Tačiau netrukus supranta, kad ir čia turima nedidelių keblumų : niekas negali prisiminti, kur padėta senoji širdis. Čia daktaras ramiu veidu vėl traukia iš kišenės vadovėlį ir atsiverčia skyrelį “Išsami instrukcija, jei kokiu nors būdu praradote implantą, o jūsų pacientas vis dar gyvas”, kur aiškiai išdėstyti du galimi variantai : 1. operacinėje darbuotojai leidžia būti šunims; 2. kažkuris iš asistuojančių chirurgų įsidėjo implantą į kišenę, kad parnešus namo nustebinti savo vaikus ir padaryti nedidelį siurprizą mylimai žmonai. Abiem šiais atvejais siūloma vienoda išeitis, todėl rinktis čia nėra ko. Rašoma, kad tokiu atveju vyr. chirurgas privalo nedelsiant susisiekti su atitinkama tarnyba, kurią turi kiekviena gilias medicinines tradicijas puoselėjanti gydymo įstaiga, ir pasiteirauti, ar dar yra laisvų vietų.

           Tai štai gyva iliustracija, kaip daktarui iš ties gali praversti tokia priemonė, kaip kišeninis mediko vadovas. Kalbant apie šio pobūdžio mokslinius veikalus kiek plačiau reikia pastebėti, kad paprastai tokiame medicininiame leidinyje vietoje įžangos būna spausdinama Hipokrato priesaika, turinys pasirodo kažkodėl papuolęs gal net iš kitos ir žymiai menkesnės mokslinės vertės knygelės, kuriame apstu tokių skyrelių, kaip antai : “Su kuo valgyta daktariška dešra”, “Gyvenimas po peiliu”, “Aukštųjų Šimonių virusas ir ankstyvojo jo diagnozavimo priemonės”, “Kam jau skambino varpai”, “Devyni broliai po kabinetus lakstantys”, “Med. sesuo Elenytė”, “trilogija Kliudžiau-Brisiaus galas-Laimės žiburys”, “Geroms mergaitėms dangus”, :”Kaip įsigyti draugų ir daryti jiems operacijas”, “Kaip įsigyti spirito ir daryti įtaką draugams”, “2000 valandų be sąmonės”, “2 metai po žemėmis”, “Vū-dū metodika kiaulytei gydyti”. Toliau seka išsamus pašarvojimo apeigų aprašymas. Kaip epilogas pateikta keleto populiariausių kokteilių receptai iš serijos “skanu, pigu ir greitai veikia”. Galiausiai pridedamas literatūros sąrašas, kuriame kaip pagrindiniai autoriai minimi tokie garbūs chirurgijos mokslo korifėjai, kaip štai Alas Kaponė, Džekas S., Krikštatėvis. Knyga išleista kažkokio kultūros veikėjo nuosavomis lėšomis ir priklauso serijai “Medicina za 3 dnia”.

            Kinkinui besvarstant visus šiuos malonius dalykus, kažkas autoritetingai pabeldė į duris ir nelaukęs pakvietimo atlapojo jas iki galo. Galėjo pasirodyti, kad belsta buvo tikslu įsitikinti, ar durys iš tikro medžio. Į kambarį prasiskverbė šalčio gūsis ir  Kinkiną perskrodė nerami mintis. Įėjęs daktaras kiek palinko į priekį ir labai jau rūpestingai nusišypsojo tokia pažįstama šypsena. Jo veide išmintis žaidė su saulės zuikučiais.

- Na štai, mielas Kinkinai, ir jūs jau sergate. Atsinešiau net jūsų “ligos istoriją”. Žinojau, kad vieną kartą taip atsitiks, todėl visada laikiau ją po ranka. Aš žmogus labai rūpestingas.

            Kinkinas paslaugiai padėjo daktarui nusivilkti paltą. Akies krašteliu spėjo perskaityti užrašą ant daktaro medicininio čemodanėlio : “Chirurginė į namus”. Prieš uždarydamas duris, daktaras paprašė kaimynus palaukti koridoriuje ir žadėjo ilgai neužtrukti.

- Įprasta procedūra,- sumaniai paaiškino smalsiems susirinkusiems, kurie stiebdamiesi stengėsi įžiūrėti liesą Kinkino figūra iš už galingų chirurgo pečių. Tačiau nieko negalėjo įžiūrėti.

            Kinkinas užsibarikadavo kambaryje ir sakė, kad jam dabar yra būtina pabūti vienam ir permąstyti savo gyvenimą. Daktaras užsivilko išeiginę baltą skraistę, grakščiai perėmė dalgį į dešinę ranką ir nusklendė oru užbarikaduotų durų pusėn. Pasigirdo choralai, traukiami ištikimų kaimynų, kur ypač išsiskyrė vienos damos si diez.

             Ryte laikrodžiui išmušus 6, kaimynai išsiskirstė, o pro uždarytą Kinkino langą didingai ir tyliai išsklendė didžiulis baltas paukštis ir atlikęs keletą akrobatinių pratimų, pasuko vietinės ambulatorijos kryptimi. Kinkinas sparčiai taisėsi, tačiau daug miegodavo dienomis ir niekada nebeužsukdavo į artimiausią vaistinę kaip įprasta nusipirkti vitaminų.

Na o visa kita liko kaip buvę. Neužilgo baigė statyti gretimą namą, vaikai žaidė kieme ir pilstė viens kitam į akis smėlį, šunys buvo vedami pasivaikščioti, o kaimynė Plotkina vėl užsiprenumeravo vietinio feminisčių būrelio leidinį “Moters meilė tėvynei ir žmonijai - tai pasaulinės taikos garantas”.