Autorius: Šarūnas

Himalajiniai lokiai yra eikliausi kalnų keliauninkai, neskaitant stirnų ir keleto kitų. Himalajinės stirnos – su savitu charakteriu. Jos turi kanopas ir dalijamos į pateles ir patinus. Tą patį galima pritaikyti lokiams, nors lokiai nėra žolėdžiai. Sunkiausias charakteris yra Himalajinių voverių ir pirmuonių. Voveres galima priskirti prie cholerikų, kai tuo tarpu pirmuonys yra daugiau sangvinikai. Jie šėlsta lėtai, taip lėtai, kad atrodo jog net nešėlsta. Tačiau visi Himalajiniai gyvūnai iš tikrųjų tai šėlsta. Ir kiekvienas labai savaip, nors kartais pastebimi šėlstant grupėmis ar su mažyliais.

Dar neatrastas toks nenuspėjamas gyvūnas, kokiu yra Himalajinė katė. Ji nepikta, tačiau dauguma gyvūnų tokių kačių nemėgsta (negalima painioti su naminėmis katėmis, kurias visi labai mėgsta už jų meilumą).

Dar kiti gyvūnai daug ėda. Himalajiniai gyvūnai nėra priskiriami prie daug ėdančiųjų, kadangi jie sniege randa mažai maisto ar jo likučių. Kartais maistą jiems netyčia pameta turistai, o jie jį gali surasti. Turistai yra žmonės.

Nėra ką pasakoti, kad visi labai mėgsta Himalajinius triušiukus. Pastarieji nesiskiria nuo mums įprastinių zuikių ar kiškių, kurių apstu ir Lietuvos miškuose bei retmiškių vietovėse. Triušiukai mėgiami dėl jų kailiuko ir gero būdo. Nors jie priskiriami prie ėdrių, tačiau valgo mažiau už vidutinį suaugusį žmogų ar lokio patiną (išskyrus Himalajinio, nes kaip minėta, pastarieji randa nedaug turistų sniege pamesto maisto).

Tarp Himalajinių gyvūnų be abejo išskirtinę vietą užima dar nepaminėtas Himalajinis šermuonėlis. Tai iš ties išskirtinis ir be galo įspūdingas gyvūnas, labiausiai iš kitų išsiskiriantis tingumu, nors tai nėra vienintelė išskirtinė savybė. Dar jie išsiskiria savotiška išvaizda, kuri nėra panaši į jokį kitą gyvūna, ar jau minėtus Himalajinį lokį ir Himalajinę stirną. Tuo požiūriu minėti lokiai ir stirnos išsiskiria kur kas mažiau, ir juos galima pavadinti daugiau įprastiniais Himalajiniais gyvūnais.

O Himalajiniai elniai kažkokie truputį keistoki.