Autorius: Kęstutis Lenkšas

 

 

 

 

Tingokai slinko paskutinė birželio savaitė. Regėjosi, jog pagaliau baigėsi gana šaltoka vasaros pradžia, kuri su vėsokais rytais, jau pradėjo įgrįsti. Netgi balandis su gegužiu buvęs malonesnis: mažiau lydavo ir lietus nesitęsdavo ilgiau kaip kelias valandas. O per Jonines tiesiog pilė beperstojo - švenčių išvakarėse pradėjęs nesiliovė merkti visas Rasas. Vanduo buvo užtvindęs ne tik gatves, bet užliejęs ir namų rūsius. Liūtis nustojo staiga ir kelios dienos neiškrito nei lašo. Veikiai išgaravo balos. Artėjant liepai, įdienojus oras vis labiau viltingai sušildavo.

 

 

 

  

Vėsokas buvo dar ir tas rytmetys, atrodęs gan įprastas, nežadąs netikėtų staigmenų… Nors turbūt, jog retai pavyksta išvengti, apsisaugoti netikėtų likimo vingių, pavojų bei nelaimių… Kad ir sykiais nujaustum ar susapnuotum negandas, argi tuo patikėtum? Jei ir taip… Nejaugi taip būtų, jog patikėjęs blogomis pranašystėmis, patarymais niekur iš namų kojos nekeltum? Vargu bau paklustum ir atidėtum visus reikalus, darbus? Nors ir tapęs horoskopų vergu, vis tiek niekada negali būti tikras, jog gebėsi išvengti to, kas esą lemta? Juk dažniausiai lemtis gali ilgai nenustoti persekiojus - tol, kol pasitaikius progai įvykdys savo užmojus, kėslus?..  Ir - ar įmanoma atskirti lemtį nuo atsitiktinių įvykių, dalykų, kurie neretai regisi nereikšmingos smulkmenos, o būna pastebėtos, gal sureikšmintos - juose pradėdama ieškoti prasmių ar lemtį įspėjamųjų ženklų tik tuomet, kai kažkas atsitinka neįprasto: dažniausiai gluminančio, skaudaus, net tragiško?

 

 

 

 

Tą rytą  Vaišvydas veikiausiai net nenujautė, kad gali nutikti tai, kas netikėtai sujauks visus dienos planus, kažin kur jį patį nelyginant pradangins, iš atminties iškirps gabalėlį gyvenimo, svarbų atsitikimą, kurį galima vadinti ir nelaimingu, dėl kurio keliolika minučių ar net pusvalandį jis bus tarsi apgaubtas tiršta migla, nugramzdintas į būseną, įprastai vadinama koma.

 

 

 

 

Visgi pasisekė, kad pabudo…

 

 

 

 

Atgavęs sąmonę jis nesuvokė, kur esąs, kaip čia atsidūręs, dėl kokios priežasties sėdįs neįgaliųjų vežime, tikriausiai ką tik iškeltas iš medikų greitosios pagalbos automobilio? Vežimą stūmė melsvai apsirengęs jaunas sanitaras, šalia eidama slaugytoja prilaikė ant galvos iš binto sulankstytą skiautę.

 

 

 

 

- Jei galite patys pasilaikykite. Nors gal nebereikia – kraujo nėra…

 

 

 

 

Vaišvydas suprato, kad jam sužalota galva.

 

 

 

 

- Kas man nutiko? – paklausė sėdintis ratuose, lėtai tardamas žodžius, tik dabar pajutęs pakaušyje skausmą.

 

 

 

 

- Nieko… Galvą reikia susiūti? – šykščiai paaiškino, atrodė, kad šviesiaplaukė slaugytoja nieko daugiau nenorėjo sakyti, vengdama atsakinėti į nelaimės ištikto vyro klausimus, o galbūt negalėdama atskleisti tiesos, paspartinusi žingsnius nutolo, dingo už durų.

 

 

 

 

Pasitiko juos ligoninės viduje.

 

 

 

 

Liemenės kišenėje kelissyk cyptelėjęs mobilus telefonas. Šis garsas pranešė, jog niekas vyro neapvogė, ir krepšys, kurį Vaišvydas nešiojo ant peties, taip pat kabojo ant vežimo rankenos. Staiga jis prisiminė: buvęs poliklinikoje, iš jos grįždamas namo tvarkingai perėjęs gatvę, artėjęs prie troleibusų stotelės, kur, regis, stoviniavusios dvi moteriškės. Iškarto tik tiek teprisiminė…

 

 

 

 

Išskyrus galvą, nieko daugiau jam neskaudėjo, ir niekas daugiau nebuvo sužalota: nors ir marškinių rankovės buvo trumpos, bet netgi rankos liko nenubrozdintos, niekur net menkiausio įbrėžimo.

 

 

 

 

Pasitikėdamas  medikais vyras jautėsi lyg ir saugus… Visgi, ligoninės jis bijojo, nenorėjo joje pasilikti, būti paguldytas ir tikėjo slaugytojos tvirtinimu, jog nieko baisaus nenutiko, nors jos balse pajuto, jog virptelėjo abejonės gaida. Kažkaip, kažkas prakirto galvą. Negi pirmąkart… Beliko raminti save… Juk daug sykių vaikystės, dažniausiai žaisdamas kieme, buvo prakirsta galva, nors tada niekad nedingdavo sąmonė, juo labiau nebuvo praradęs atminties. Svarbu – atsigavo. O tiesą, kas su juo nutiko, sužinos vėliau. Veikiausiai, jog sužinos?.. Beveik ne abejo, kad ir pats atsimins, kas nutiko… Juk atmintį turėjo nuostabią: reikšmingas smulkmenas atsimenąs, regis, iš ankstyvos vaikystės. Gerai, jog dar neištrynė visos atminties, neištiko visiška amnezija… Turbūt – ne? Prisimena kaip ėjęs iš gydytojos, savo vardo taip pat neužmiršęs…

 

 

 

 

Greitosios pagalbos ligoninės vestibiulyje žmonių nebuvo daug. Tačiau taip tik jam galėjo atrodyti toje erdvioje patalpoje, kur dar niekad neteko lankytis, - prieš keletą metų keturiasdešimt perkopusiam neįgaliajam, vaikų cerebrinio paralyžiaus ištiktam Vaišvydui Lygui iki tol nebuvo tekę gulėti ligoninėje. Tik… Sovietmečiu daug kartų, nuo dviejų metukų, gydėsi sanatorijose, dabar, jei gaunąs siuntimą, stiprina kūną ir sielą reabilitaciniuose centruose. Tiesa, dar baigti vidurinę jam teko išvažiavus iš namų, specialiojoje internatinėje mokykloje, kurią vadino „laikina prieglauda“.

 

 

 

 

Atsiminė, kad iš poliklinikos jis ėjo laimingas, nudžiugintas gydytojos. Ji liepė ateiti poryt, liepos pirmą ir pažadėjo, jog gaus siuntimą į „Ligonių kasas“, galės važiuoti į reabilitacija.

 

 

 

 

- Toliau aš pati, - gomuriniu balsu, it būtų siulpusi „ledinuką“ sumalė sanitarui slaugytoja, paskubomis dar kartą žvilgtelėjusi į žaizdą pakaušyje nustūmė vežimą.

 

 

 

 

Ištiktam traumos buvo nejauku… Visai ne dėl tokio, kažkokio medikų atsainumo… Bet  tiesiog buvo nepatogu dėlto, kad jį ratuose stumia daili, gležna, turbūt daugiau nei dvigubai už jį jaunesnė mergina – veikiausiai, jog dar netekėjusi. Keistas tas nejaukumo, netgi savito drovumo jausmas… juk žinojo, kad mergina tiesiog dirba savo darbą, atlieka pareigą ir prie to yra pratusi. Be to, slaugytoja turi būti paslaugi, švelni, gera… Ak, kokios moteriškos šios savybės…

 

 

 

 

Kodėl niekur neliko kraujo, nei ant drabužių jokios dėmelės, net lašo?.. Tikriausiai panelė slaugytoja kraują kruopiais išvalė su kažkokiu specialiu skysčiu. Tikriausiai Vaišvydas būtų patyręs palaimą, jei tik būtų jautęs, kaip švelniai ji tai darė? O gal ne taip jau švelniai, gal net purtyte purtė, norėdama jį pažadinti, teisingiau reiktų sakyti: atgavinti iš komos būsenos? 

 

 

 

 

Atvežusi į tuščią operacinę, slaugytoja jam liepė pasėdėti vežime ir išėjo - turbūt ieškoti chirurgo.

 

 

 

 

- Na, mums teks atsigulti ant stalo, - tarė įėjęs pusamžis gydytojas, bet padėti pacientui neskubėjo, tik arčiau pristūmė sėdintį ratuose.

 

 

 

 

- Aš pats… – atsisakė pagalbos Vaišvydas, norėdamas patikrinti savo jėgas: ar pajėgs atsistoti ir užlipti ant gana aukštoko operacinio stalo.

 

 

 

 

Chirurgas neprieštaravo, lyg nebūtų žinojęs, jog pacientas ką tik atgavo sąmonę, grįžo iš komos. Beveik turėjo būti aišku, jog ne vien prakirsta galva, o ir sutrenktos smegenys. Šios diagnozės niekas neminėjo, niekas nesakė, kad būtų geriau mažiau judėti. Neprieštaravo, leido vyrui, sutelkus visas jėgas, pakilti iš vežimo, užsiropšti ant nežemo operacinio stalo. Vaišvydą išpylė prakaitas: blizgėjo aukšta, iki pakaušio, nuplikusi kakta, lašai ritosi per smakrą ir nosį, kapsėjo žemyn. Kai atsigulė kniūpsčias, iš nosies puptelėjo kraujo krešulys. Chirurgas reagavo šaltai: apsimovęs gumines pirštines paėmė krešulį ir vata apšluostė panosę. Nosis nekraujavo. Servetėlę nudžiovino prakaituotą odą. 

 

 

 

 

Galvos siūvimo procedūra nebuvo skaudi, trūko gal dešimt minučių.

 

 

-     Atsargiau, nenukriskit, - išgirdo slaugytoją.

 

 

 

 

Kai prilaikomas Vaišvydas vėl atsidūrė vežime, ji švelniai sutvarstė galvą. Baigdama malonumą teikiančią „procedūrą“, paklausė:

 

 

-     Kur gyvenate, kur jus reikės parvežti?

 

 

-     Ne į namus. Ten nieko nėra. Tėvai sode.

 

 

-     Ar žinote, kur sodas?

 

 

-     Netoli aerodromo.

 

 

-     O kelią galėsite parodyti?

 

 

-     Nepamiršau. Atrodo, kad ne… – suvapėjo it stengdamasis prisiminti.

 

 

 

 

Regis, patikėjusi sveika atmintimi nustūmė vežime sėdintį vyrą į vestibiulį ir paliko.

 

 

 

 

Laukiant vis stipriau įsiskaudėjo galvą. Pajuto, kad nuo operacinėje išsiveržusio prakaito yra drėgni marškiniai ir prilipę prie kūno. Nuo ko darėsi vėsu, net krėtė drugys. Vaišvydas pradėjo manyti, kad jį užmiršo. Vestibiuliu pralėkdami medikai nekreipė jokio dėmesio į vyrą, kuris turėjo tverti nepatogumus ir stengtis nepasiduoti plustančiam, kėsinančiam užvaldyti visą esybę, nerimui. Trankėsi durys, o atrodė, kad tiesiog daužo per galvą, kuri jau plyšte plyšo nuo skausmo. Laukimas, regėjosi begalo užsitęsęs, darėsi nepakeliamas.

 

 

 

 

- Slaugut, slaugut, sesele, - kreipėsi į kiekvieną praeinančią muistydamasis  vežime, kantrybės nebetenkantis vyras, bet jos, it akis išdegusios pralėkdamos pro šalį, negirdėjo dejonių, maldavimų, net šūksnių.

 

 

 

 

Pagaliau… Viena skubanti staptelėjusi atsigręžė.

 

 

 

 

- Aš noriu gert, man plyšta galva…

 

 

 

 

- Ištroškusi reikia pagirdyti, - meiliai šyptelėjo suteikdama naujos kantrybės ir atgaivindama pasitikėjimą, kad pagaliau bus tinkamai ištirtas, kad bus suteikta reikalinga, ne tik pirmoji - skubioji medicininė pagalba…

 

 

 

 

Šįsyk slaugytoja neužgaišo. Sugirdė kažkokių vaistų, kurių skonio pacientas vargu ar įsteigtų apibūdinti: skystyje buvo sumišę daugiau nei trys priešingi skoniai, sykiu ir šleikštus saldis. Ratuose besikamuojantį vyrą nustūmė peršviesti galvą. Tik veikiausiai neperšvietė. Šviečiant Vaišvydas išgirdo, kad rentgeno aparatas sugedo. Nežinojo, ar bent vieną nuotrauką pavyko?.. Teko laukti ir prie kito kabineto durų, tikriausiai pas chirurgą. Niekas nieko vėl neaiškino. Prieš jį eilėje dar laukė senyva močiutė, taip pat sėdinti vežime su sutvarstyta galva; ir su ramentais, už Vaišvydą gerokai jaunesnė, mergina, kuriai buvo sutvarstyta pėda. Tikriausias išnirusi? Ją globojo panašaus amžiaus jaunuolis. Senutė gydytojo kabinete neilgai sugaišo. Subintuota koja mergina – ilgiau kaip pusvalandį.

 

 

 

 

Vaišvydas pastebėjo: abi pacientės turėjo rentgeno nuotraukas. Jam atrodė keista, kad jis jų neturi.

 

 

 

 

Galvos skausmas šiek tiek atlėgo: turbūt nuo vilties, kad pagaliau apžiūrės gydytojas, galbūt paaiškins, kas su juo nutiko, nors paklaus, kaip jaučiasi? Gal ir nuo sugirdytų vaistų galva aprimo?.. Tačiau… Visai nuplikęs chirurgas Vaišvydo net į kabinetą neįsileido, mostelėjo ranka pro duris stūmusiai vežimą slaugytojai, burbtelėjo, kad vežtų iš čia šį nevykėlį. Sunku ir komentuoti tokį mediko veiksmą: jis priminė tikriausią sąmokslą, šlykštų suokalbį… Veikiausiai, jog suokalbį su šiuos nelaimės kaltininku – troleibuso vairuotoju?..

 

 

 

 

Iš ligoninės vestibiulio vyrą išgabeno tik po valandos. Besėdint  nepatogiame vežime, pradėjo skaudėti stuburą, tirpo sulenktos kojos, darėsi silpna. Vaišvydas norėjo prigulti, kad ir ant ligoninės dirbtina oda aptraukto suolo, bet jis buvo gan tolokai. Mėgino važiuoti sukdamas rankomis vežimo ratus ar pasispirdamas kojomis – bergždžiai: pirštai neklausė, o kojos buvo it gipsu aplipdytos. Teko geisti, jog  kuo greičiau jį iš čia išvežtų.

 

 

-     Iškvieskite taksį pagaliau! - šūktelėjo supykęs, visai netekęs kantrybės.

 

 

-     Jau tuoj važiuosime, nusiraminkit, - tarė kaip mat atsiradęs dručkis sanitaras.

 

 

 

 

- Aš ramus, tik siaubingai pavargau, - nesuprasdamas, kodėl yra tiek kamuojamas, paaiškino įstengęs susitvardyti vyras, pabūgęs, kad nepasirodytų nestabilios psichikos, privengdamas, kad tas dručkis jam nesurištų rankų, neuždarytų į patalpą, kur langai su grotomis ir iš durų išimtos rankenos. Psichiatrinėje ligoninėje buvo patekę keli jo kursiokai. Tiesa, sovietmečiu. Bet veikiausias, nuo tada menkai kas pasikeitė, jei taip, tai sunku pamatyti tuos pasikeitimus, nors jau gyvename Europos sąjungos erdvėje. 

 

 

 

 

Jis pasijuto nesaugus.

 

 

        

     

       Ir išties Vaišvydo padėtis regėjosi keistai beteisė…