Autorius: Albertas Drešeris

 

Trilogija „Sugrįžimas į protėvių žemę“ nėra aprašymas, kaip lietuviai vienas kitam kanda gerkles, kad susigrąžintų sovietų kažkada nacionalizuotas žemes. Tai simbolinis sugrįžimas į mūsų pro…, pro…, protėvių atsiradimą žemėje ir gyvenimo joje šaknis. Erdvė ir laikas čia tampa tik pagalbinė priemonė įvykiams ir loginėms mintims susieti, nes filosofiškai tarp visų reiškinių turime įžvelgti ryšį. Galbūt todėl trilogijoje tenka net į kitas planetas nusikelti, o prieš daug tūkstančių metų atsitikusius įvykius susieti su šiandienos kasdienybe.

 

 

 

Nepretenduodamas užimti istoriko vietą, savo mintims išreikšti pasirinkau fantastikos romano žanrą, manydamas, kad tokį kūrinį skaitytojui skaityti bus paprasčiau ir maloniau.

 

 

 

Tiems skaitytojams, kurie nemėgsta mokslinės fantastikos, tačiau norėtų susipažinti su kūrinyje išdėstytomis mintimis ir atskleistais faktais, noriu prisipažinti, kad rašydamas visus tris romanus nesivadovavau vien tik savo fantazijomis, bet gilinausi pirmiausia į filosofijos, astronomijos, geologijos, istorijos, šventųjų raštų, hipotezių, legendų ir kitų žinių lobynų vingrybes.

 

 

 

 

Tik filosofiškai išsiaiškinęs, kokia tikroji žmogaus gyvenimo prasmė, kokia jo paskirtis šioje žemėje, galėjau suvokti, kodėl išliko pati archaiškiausia lietuvių kalba. Patvirtindamas tuos žodžius sakau: žmogaus gyvenimo prasmė - tai informacijos pernešimas laike ir erdvėje. Lai filosofijos mokslo žinovai įrodo kitaip.

 

 

 

Antroji labai svarbi mintis, išsirutuliojusi rašant šį kūrinį, kad lietuviai ir žydai yra giminingos tautos, nes jos yra gyvenusios kartu ir tuo pačiu metu prarado savo prigimtinę tėvoniją. Po to abi šios tautos klajojo po pasaulį, tikėdamos atrasti naują, Dievų jiems pažadėtąją žemę. Net manau, kad žydai buvo ta minimos civilizacijos dalis, kuriems pavyko sukaupti ir išsaugoti daugiau žinių apie pirmykštį žmonių gyvenimą. Nagrinėdami jų išsaugotus rašytinius šaltinius, legendas, tautosaką ir kitokius šaltinius, galime užčiuopti daugiau šaknų ir apie lietuviškų genčių susikūrimo pradžią. Tačiau toks pasakymas nereiškia, kad kilę mes iš žydų, romėnų, rusų ar dar kokių “pabaisų“, kaip bandė teigti politiškai užsiangažavę mokslininkai. „Lietuviais esame mes gimę…“

 

Labai svarbus šaltinis, formuojantis mane, kaip žmogų, kaip rašytoją, prieš trisdešimtį metų matytas kino filmas, o vėliau perskaityta Eriko fon Denikeno knyga  „Prisiminimai apie ateitį“, kurioje teigiama, kad žemėje egzistavo anaiptol ne viena civilizacija. Net ir logiškai pamasčius, jeigu gyvybė žemėje atsirado prieš 3,5 milijardo metų, o joje sugebėjo išsimaitinti net tokie stambūs padarai kaip tiranozaurai, tai ar nepakako vietos ir tokiam, palyginus smulkiam, individui kaip žmogus? Nes teorija, kad žmogus išsivystė iš beždžionės yra tikra nesąmonė, tas pats jeigu sakytume, jog iš žvirblio išsivystė karvė.

 

 

 

Bet pagrindinis šaltinis ir priežastis šiam kūriniui atsirasti yra marijampoliečio Juozo Šeimio, šeimos draugo ir ilgamečio bendradarbio atradimas skaityti seniausią lietuvių raštą – runas. Šiam žmogui žemai lenkiuosi ir skiriu šį kūrinį ne tik už jo kantrybę, ilgametes nemigo naktis, atrastuosius šifro raktus runoms skaityti, bet už tai, kad jis atvėręs savo kelią į lietuvių tautos dvasinius lobynus, nepasiglemžė jų sau, o ragino ir ragina tautiečius tuos lobius neužkasti vėl. Savo atradimu jis aukština lietuvių tautą, ne svetimiems, o visų pirma patiems sau, kad žmonės netaptų antrarūšiais, kai tautai pasklisti po pasaulį tenka vėl.

 

 

 

Kaip žinia, be šaknų joks augalas negali egzistuoti, jeigu jis egzistuoja reiškia - turi savo šaknis. Jeigu tos šaknys stiprios augalas bujoja, jeigu sunykę tai ir pačiam augalui lemta sunykti, tačiau jeigu net nykstančio augalo šaknis prižiūrėsime augalas vėl subujos.

 

 

 

Juozo Šeimio atradimai tai lietuvių tautos šaknys, o jo darbai tai priežiūra nykstančių šaknų. Net jeigu ta priežiūra nėra tokia, kokios reikėtų, tai šauksmas, jog reikia gelbėti lietuviškojo augalo šaknis, taip pat vertybę, už kurią Juozas Šeimys ir nusipelno tos nuoširdžiausios pagarbos.

 

 

 

Skeptikai, perskaitę Juozo Šeimio išleistus darbus „Gališkos runos“ Telesatpresos leidykla, 2002 m., „Egiptas, skitai, lietuviai runomis“ leidykla Piko valanda, 2006 m. bei šią trilogiją, tikriausiai pasakys:

 

 

 

- Gryna fantazija.

 

 

 

Bet gi, mielieji, ar visos istorijos nėra fantazija?

 

 

 

Atsiverčiu interneto puslapius apie Lietuvos karalių Mindaugą. O ten puikuojasi diametraliai priešingos versijos. Vieniems karalius Mindaugas yra susiskaldžiusių Lietuvos kunigaikščių vienytojas, Lietuvos valstybės įkūrėjas, kultūros iš vakarų Europos nešėjas bei Lietuvos kelio į Europą atradėjas.

 

 

 

Kitiems gi karalius Mindaugas yra bailys, nes pats dalyvavo vos trijuose mūšiuose, iš kurių viename kaip reikiant į kailį gavo. Niekšas, nes pirmai žmonai pasimirus, dar nepalaidojęs jos jau pasigrobė savo tikro brolio žmoną Mortą, kurią vėliau paskelbė Šventajam sostui užrašytos karalystės karaliene. Brolžudys, nes tam, kad pasigrobtų svetimas žemes be pasigailėjimo žudė savo tikruosius brolius, brolėnus bei buvusius draugus ir bendražygius. Pirmasis Lietuvos išpardavinėtojas, nes už pagalbą, kovojant su išvardintais „priešais“ dalį Lietuvos: žemaičius, jotvingius, sėlius jau buvo atidavęs kryžiuočiams, o už išsvajotąją karūną, šventajam sostui užrašė ir visą likusią Lietuvą.

 

 

 

Nenuvedė jis Lietuvos nė į Europą, nes kaip įsikūrė Lietuva prie Nemuno ir Baltijos jūros, taip čia ir liko. Melskime visus dievus, kad taip išliktų visada!

 

 

 

O aš šioje trilogijoje pridėjau, kad karalius Mindaugas pradėjo, o Vytautas Didysis baigė palaidoti ištisą kultūrą - pagonybę, gyvavusią beveik septynis tūkstantmečius ir esančią mūsų lietuvybės šaknimis.

 

 

 

Toks nevienareikšmiškas karaliaus Mindaugo veiksmų įvertinimas galėjo susiformuoti dėl to, kad nuo tų įvykių prabėgo 800 metų.

 

 

 

Tada įvertinkite istoriją, įvykusią vos prieš 17 metų.

 

 

 

 

Tai Sąjūdžio ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Ir čia surasime gausybę žmonių, kurie tuos įvykius įvertins prieštaringai, nors, rodos, už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą kovojo visi lietuviai, gyvenantys Lietuvoje ir svetur.

 

 

 

Įvertinkite, kaip išsiskyrė interesai po laimėjusiųjų pasiektojo tikslo, o tada galėsite sužinoti kodėl išsiskyrė požiūris į tą patį įvykį. Mus vėl kažkas nori nuvesti į Europą, kai mes norėtume ir turėtume gyventi Nemuno šaly.

 

 

 

Kodėl?

 

 

 

Mes verkaujame, kad sovietiniais laikais buvo sužlugdytas mūsų dvasinis pasaulis, bet štai, iš vakarų atplūsta gaivūs vėjai, kurie mūsų dvasią linkę pakylėti vėl.

 

 

 

Švedų mokslininkas, nagrinėdamas pokomunistinių Pabaltijo valstybių gyventojų gyvenimo būdą, išsireiškė taip:

 

 

 

Kiekvienais metais vasarą praleisdavau prie Baltijos jūros (Švedijoje), bet niekada nepagalvojau, kad ir kitoje jūros pusėje gyvenantys žmonės gali džiaugtis ta pačia jūra.

 

 

 

Šis mokslininkas, nagrinėdamas pokomunistinių Baltijos šalių gyventojų dvasines vertybes nustatė, kad čia gyvenantys žmonės gyveno žymiai skurdžiau negu vakariečiai, tačiau jų dvasinis pasaulis yra kur kas labiau išlavintas, nes pagal to paties mokslininko teigimą, dvasinį pasaulį vakaruose jau seniai pakeitė fantazijų pasaulis.

 

 

 

Ar skiriasi šios sąvokos? – Lai vertina skaitytojas.

 

 

 

Apmaudu, kad pastaruoju laiku tas fantazijų pasaulis išlavėjo ir lietuvių tarpe, ypač tautos, valstybės, mažiausioje ląstelėje – šeimoje. Jeigu seniausiose lietuviškose tradicijose didžiausia vertybe buvo laikoma šeima, merginos nekaltybė, tai dabar, užgriuvęs Holivudo šlamštas formuoja šiuolaikinės merginos modelį, kuri kažkokia antgamtiška jėga pirmiausia įkrečia į kailį vyrams, o paskui tampa mylėjimosi mašina, tik nežinia su kuo, ar su kita moterimi, ar su tvora.

 

 

 

Nepatyrė laimės Australijos aborigenai, kai jiems primetė civilizuotą gyvenimo būdą, nesidžiaugė Afrikos negrai, prievarta vežami vergauti į gėrybėmis partekusią Ameriką, nei lietuviai 1253 metais Mindaugo nugabenti į Europą arba dabar blaškomi po visą pasaulį.

 

 

 

Vinco Kudirkos žodžiais jau pasinaudojau, o dabar dar pratęsiu tą pačią mintį, - „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt“.

 

 

 

Tokiems siekiams savo gyvenimą paskyrė Juozas Šeimys, o man, nežinomam rašeivai, pasisekė, kad galėjau tuos siekius aprašyti. Lai būna išklausyta ir antroji pusė.

 

 

 

Visiems skaitytojams linkiu sveikatos, optimizmo ir nepritrūkti fantazijos kai įvykius prireiks suvokti savuoju protu, nes visuose jums teigiamuose dalykuose visada išliks teigiančiojo interesų pradas. Ne išimtis ir šitas kūrinys, tik jo tikroji prasmė ir paskirtis, sužadinti jūsų vaizduotę, kad nepamirštute savųjų šaknų.

 

 

 

Pagarbiai,

 

 

 

Autorius.