Autorė: Mėtėja

Skiriu Pūkuočiui

Sėdi ant suoliuko, panirusio vandeny,

Spjauni saulei į akis ir juokiesi, kai pro kruviną

debesį praplaukia paskutiniai norai…

Oras nosį rauko.

Sėdi… Toks artimai tolimas,

Melancholišką žvilgsnį įbedęs į savo batų bedantes

                                                                 noseles, norinčias įkasti čia pat tupinčiam sliekui…

Ryt išskris gulbės.

Sėdi. Šalia plasteli Šiluma.

Užrakintum ją narve be grotų, kad tik ilgiau giedotų tą

                                                                 ne tau skirtą vėjo gūsį, kad tik ilgiau…

Velniop! Tavęs jau laukia.

Sėdi, nes sėdėsi, kol pratrūks Sniegas.

Ir neilgai… Nepajusi, kaip sugirgždės juodo ūpo genamo

                                                                 ne visų mylimai nemylimo plunksnuočio snapas.

Greit baigsis kelionė į ilgesį.

Sėdi! Dar tebesi, tebeuodi tyškantį laiką.

Raudonas ir žalias taškas – tiek ir beliko iš to mėlyno

                                                                 juodais taškeliais puošto krepšio,

kuriame gyveno tavo gyvasties gyvatė,

                     įgėlusi man ir  suteikusi galią prisėsti šalia.

Sėdi? Juk juodvarnis jau kaukia, negirdi?

Užsikimšk ausis prisiminimais, pasėdėk. Pauostyk klykiančio

                                                                                      ir skandinamo miesto…

Ryt čia vėl sėdės kitas melancholišku žvilgsniu išgalvojantis žmonijos nelaimes…