Autorius: Svoloč

 

 

Telegrafas tarškėjo be perstojo, vis siųsdamas pranešimus ir reikalaudamas atsakymo, bet Viktoro sąmonės jis nepasiekė. Tik kai suskambo telefonas, jis pakilo iš odinės sofos ir nuėjo prie stalo.  

 

Alio, pakėlė telefono ragelį. Jums telegramos, išgirdo Martyno balsą, reikėtų priimti. Taip taip, užeik.  

 

Nepraėjus ir sekundei, Martynas jau stovėjo tarpduryje ir įdėmiai žvelgė į akimirkai ištįsusį nuo žiovulio  

 

Viktoro veidą, po to priėjo prie telegrafo, išjungė aparatą, paėmė bėgančią juostelę per vidurį ir  perbėgo akimis.  

 

Na, Viktoras jau sėdėjo už stalo ir traukė iš stalčiaus kažkokius popierius, ką rašo?  

 

Hm, čia daugiausia jūsų žmona teiraujasi dėl savaitgalio…  

 

O ką savaitgalis?  

 

Jūs žadėjote jai pietus Stokholme.  

 

Stokholme? A taip, pamenu.  

 

Bilietus jau užsakiau, galiu nuvažiuoti paimti arba tiesiog prieš skendant paimsite kasoje, aš būtent taip ir sutariau.  

 

Ne, nuvažiuok ir paimk, neieškosiu aš ten po kasas.  

 

Gerai, norėjo išeiti.  

 

Palauk, spėsi. Kas dar?  

 

Martynas vėl įniko į  juostą, paėmė šiek tiek priekyje, po to pertraukė ją tarp pirštų į pabaigą, tada vėl grįžo į vidurį: čia vis žmona kartoja savo klausimus, ar paėmei bilietus, kuria klase, toliau – koks Stokholme oras, o, čia jau apie mane…  

 

Kas apie tave?  

 

Klausia, ar ir aš skrisiu?  

 

Ne, tu neskrisi.  

 

Žinoma, toliau dar rašo, kodėl neatsakai? Reiktų parašyti.  

 

Taip, parašyk.  

 

Jūs kažko nerandate?  

 

Viktoras pažiūrėjo į jį, jų akys trumpam susitiko ir savo apmaudui Viktoras turėjo pripažinti, kad jis ir vėl neatlaikė Martyno ramaus, bet įdėmaus žvilgsnio. Ir taip jau kuris laikas, tiksliau Viktoras niekada neatrėmė Martyno nebylios atakos, nuo pat jų pažinties pradžios, nuo tada, kai Martynas atėjo į pokalbį dėl darbo, Viktorą  tartum užbūrė tas jo visad susikaupęs, nesiblaškantis ir net vos besišypsantis žvilgsnis. Atrodė, kad ne Viktoras vykdo apklausą, o Martynas jį tikrina ir aiškinasi sau, ar tinka jam šis nuplikęs vyras į bosus. Bet tada pradžioj Viktoras dar nesuprato visko būtent šitaip, tiesiog intuityviai nusprendė išsirinkti jį. Dabar jau su visišku aiškumu gali pripažinti sau, kad pasirinkti jį privertė pats Martynas, savo žvilgsniu, savo įtaiga, tikriausiai jis turėjo kažkokių hipnotizuojančių galių, nes jo neginčijamą įtaką savo sprendimams jis ėmė justi jau nuo pat pirmos  darbo dienos, ir nors ir  priešindavosi tam, o kartais net ir tyčia liepdavo daryti priešingai, negu siūlė tas vaikis, vis tiek rezultate viskas baigdavosi dažniausiai taip, kaip numatė Martynas. Kad ir šis sprendimas dėl bilietų, juk aišku, kad jis nevaikys to berniuko penktadienį baigiantis darbo dienai į oro uostą ir atgal. Teks pasiimti bilietus kasoje pačiam.  Tiesa, jis gi visai ir nesiruošė skristi, tokiu būdu viskas išsisprendžia savaime.  

 

Klausyk, o gal ir tu norėjai skristi kartu? Prisipažink, juk užsakei tris bilietus?  

 

Ne, aš tikrai ne. Ta prasme, būsiu užsiėmęs, bet bilietus tikrai užsakiau tris, maža kas, gal sugalvosite pasiimti kurią nors dukrą.  

 

Aš ieškau pareiškiminių blankų. Kur jie? Tu juos sutvarkei?  

 

Jie ilgą laiką mėtėsi ir be reikalo užėmė vietą jūsų stalčiuose, tai aš perdėjau pas save, manau taip jums bus patogiau. Atnešti?  

 

Ir padaryk mums kavos.  

 

A, čia dar Pavelas teiraujasi atsakymo dėl golfo aikštyno, atplėšęs paduoda Viktorui telegramos juostelę.  

 

Kam man tas golfas? Aš nemoku jo žaisti, be to ir laiko neturiu tokioms nesąmonėms.  

 

Tai būtų gera investicija…  

 

Investicija? O kada ji atsipirktų, jeigu išvis atsipirktų?  

 

Neabejoju, kad golfas neštų jums gerą pelną, o be to plėstųsi naudingų pažinčių ratas. Nemažai politikų dabar renkasi aktyvų poilsį teniso kortuose ir golfo aikštynuose.  

 

Kuriam galui man tie nevykėliai? Jie laikini, keturi metai ir jų nebėr. Vėl nauji ir vėl šerk? Ne, tokių pažinčių man nereikia.  

 

Jūsų valia, bet aš dėl viso pikto atrašiau, kad jūs dar galvojate.  

 

Nė velnio aš negalvoju, man nėra dėl ko galvoti, žemdirbyste aš neužsiiminėsiu.  

 

Ir ryžtingai sugriebęs didžiulius skaitliukus ėmė jais skaičiuoti:  

 

50000 tūkstančių išlaikymas per mėnesį kaip minimum, apsauga, elektra, visa buhalterija, dar personalas, transportas ir taip toliau,  gal net dvigubai daugiau, ką gali žinoti, vadinasi per metus susidarys nuo pusės iki vieno milijono, ir kokios įplaukos tada turi būti, kad man apsimokėtų tokia, atsiprašant,  investicija? Bent dešimt tūkstančių per dieną, nes nemažai dienų visai išsimes, visi pirmadieniai kartu su visokiom sanitarinėm ir velniai žino kokiom dienom, reiškiasi savaitgaliais reikės išpurtyti iš klientų po kokius dvidešimt penkis ar trisdešimt gabalų, o kur dar sanepidemija, hienos, ugniagesiai, žemės mokestis ir taip toliau? Ne, tai ne mano silpnai nervų sistemai. Aš užsiiminėju statybomis ir profilio keisti neketinu.

    

 

Man patiko išsireiškimas apie hienas. Einu kaisti kavą. Čia dar visokie nereikšmingi pranešimai, galite peržiūrėti.