Autorius: Svoloč

 

 

Veikėjai: Hektoras – vagis, žmogžudys

               Monika – moteris, iš pradžių mergina

               Arčis – jos vyras, policininkas

               Feliksas – teologijos studentas

               Senė -  senyva moteris

               Senis – jos vyras

               Teodoras – jaunas vaikinukas

 

 

 

 

 

 

Veiksmas vyksta gyvenamo namo laiptinėje ir lifte.

 

 

 

 

 

 

 

Senis. To lifto amžinai nesulauksi, piemenys važinėjasi aukštyn žemyn, rūko ir geria lifte, o senas žmogus paliktas likimo valiai. Niekas mūsų negina. Nėra kas sutvarko tuos pienburnius.

 

 

 

 

 

 

Senė. Na didelio čia daikto, juk niekur neskubam.

 

 

 

 

 

 

Senis. O kūčios?

 

 

 

 

 

 

Senė. Tai dar tik keturios. Iki vakaro spėsim.

 

 

 

 

 

 

Senis. Tu gal ir spėsi, o aš jaučiu, kad jau nespėsiu.

 

 

 

 

 

 

Senė. Matai, važiuoja į viršų, kažką paims ir leisis žemyn.

 

 

 

 

 

 

Senis. Kur tau leisis, pastovėjo aštuntam ir vėl kyla į dangų.

 

 

 

 

 

 

Senė. Į dangų be tavęs nepakils, nusiramink.

 

 

 

 

 

 

Senis. Prikarksėsi tu čia nelaimę. Geriau būčiau pėsčias leidęsis.

 

 

 

 

 

 

Senė. Tai ir reikėjo, ko niurzgi?

 

 

 

 

 

 

Senis. Kad vis tikiesi tuoj, tuoj atvažiuos. O kai nelauki, tai tik nueik vieną laiptų aikštelę ir liftas jau pas tave sustojo. Puoli bėgti atgal, o durys prieš pat nosį užsidaro, liftas nuvažiuoja ir tada jau kursuoja aukštyn žemyn kokią valandą. Gali išprotėti. Taip jau ne kartą man buvo. Tada galvoji, gal geriau jo visai nebūtų, juk gyvename tik trečiame aukšte. Kam mums tas liftas? Bet kad jau moki pinigus, tai nori ir naudotis. Prakeikimas. Ir kas juos sugalvojo?

 

 

 

 

 

 

Senė. Gal reikėjo prie kito eiti?

 

 

 

 

 

 

Senis. Tik nueik, tai anas pradės migruoti, o šitas sustos, kaip įkaltas. Išbandytas variantas. Geriau jie abu susprogtų, parazitai.

 

 

 

 

 

 

Senė. Liftai? Liftai parazitai?

 

 

 

 

 

 

Senis. O kas daugiau? Negi aš?

 

 

 

 

 

 

Senė. Va, jau leidžiasi.

 

 

 

 

 

 

Senis. Tik neaišku, ar prie mūsų sustos.

 

 

 

 

 

 

Senė. Sustos, sustos, aš laikau nuspaudusi mygtuką, net pirštas pabalo.

 

 

 

 

Liftas sustoja. Atsidaro durys.Lifte Arčis, Monika ir Feliksas.

 

 

 

 

 

Arčis. Ne, ne, negalima, mes skubame.

 

 

 

 

 

 

Senis. (įremia petį į duris) Mes irgi skubame. Vietos gi yra.

 

 

 

 

 

 

Arčis. Nėra, nėra. Mes keturiese.

 

 

 

 

 

 

Senė. Kad gi jūs trise.

 

 

 

 

 

 

Arčis. Be penkių minučių keturiese. Nematot, kad mano žmona tuoj pagimdys.

 

 

 

 

 

 

Senis. Žemyn – tai nėra taip jau svarbu, kiek žmonių leisis, o be to kol kas jūsų iš tikrųjų tik trys. Po penkių minučių mes jau būsime apačioje, tada galėsite gimdyti ketvirtą.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Arčis. Koks ketvirtas, koks ketvirtas, seni? Tau gal galvoj negerai? Čia mano pirmagimis.Aš aiškinu tau, kad mano žmonai reikia erdvės, oro, supratai?

 

 

 

 

 

 

Monika. Nieko, aš pakentėsiu.

 

 

 

 

 

 

Senis. Matot, ji nieko prieš, kad mes įliptume. Be to, mes jau dvidešimt minučių laukiame lifto.

 

 

 

 

 

 

Negalime gi mes prastovėti čia iki savo mirties.

 

 

 

 

 

 

Arčis. Yra ir kitas liftas.

 

 

 

 

 

 

Senis. Aha, tai pats ir eik į kitą.

 

 

 

 

 

 

Arčis. Seni, aš tau sakau, mirtis tau ateis labai greitai, nespėsi net nusileisti, jei ilgai čia karksėsi.

 

 

 

 

 

 

Senė. Tu pats karksi. Jau seniai būtume visi nusileidę. Dar policininkas vadinasi.

 

 

 

 

 

 

Arčis. O aš šiuo metu ne tarnyboje, ot.

 

 

 

 

 

 

Feliksas. Aš galiu išlipti ir nusileisiu laiptais.

 

 

 

 

 

 

Monika. Na, ką jūs, juk nedaug jau beliko. Lipkit greičiau, važiuojam. Praleisk gi, Arči.

 

 

 

 

 

 

Arčis. Kaip pasakysi. Lipkit, gvėros.

 

 

 

 

 

 

Laiptais atbilda Hektoras.