Autorius: Svoloč

  

     

       

Miško takelyje prieš saulutę šildosi žaltys. Kamera turėtų pirmiausiai parodyti žydrą padangę, po to saulę, kiek tai įmanoma, kad nepakenktų objektyvui. Būtų gerai, jei tuo metu praskristų koks paukštelis, tada būtų galima jį palydėti . Tikėkimės, kad jis nusileis kur nors į krūmus, tada galima būtų apžvelgti visą gamtovaizdį, tik šiukšlių reikėtų nefiksuoti, būtų geriausia prieš filmavimą kažkaip jas paslėpti: gal parauti žolių arba šakų ir jomis visa tai uždengti. Jeigu vis tik būtų statoma teatre, galima neįtraukti į rekvizitą šiukšlių.

Žaltys. Oi tu, žalty,

 

 

            Oi tu, gyvuly…

 

 

Gražiai. Gyvulys – tai skamba išdidžiai. Bet gyvulys netinka. Aš gi tas, eee… šliužas.  Fui, kaip šlykštu, nekenčiu šliužų.

 

 

Oi tu žalty,

 

 

Oi tu, šliuže…

 

 

Šlykščiai, šlykščiai. Šlykščiau nebūna. Geriau gyvulys, gyvulys geriau skamba. Ir kodėl aš gimiau ne gyvuliu? Tai nesiseka. Arba gaidys. Gaidys irgi būtų gerai:

 

 

Oi tu, žalty,

 

 

Oi tu, gaidy…

 

 

Gaidys, gaidys… gaidys irgi ne gyvulys, ir jam nepasisekė. Gaidys kas? Gaidys yra… a, paukštis. Je, paukštis gerai. …Kaip tą šliužą pakeisti? Gal padaras? Arba sutvėrimas. Jo, sutvėrimas visai nieko ir neprasilenkia su tiesa. Taigi, būsiu sutvėrimas.

 

 

Oi tu, žalty,

 

 

Oi tu, sutvėrime…

 

 

Ne, nėra rimo. Sunku su poezija. Tikras vargas. Geriau proza, bet neturiu popieriaus, tiek daug prozinio teksto neprisiminsiu. Ir kaip tyčia šiukšlių nesimato. Negi kas nors surinko? Labai keista.

 

(Per visą žalčio monologą nebūtina rodyti jo šlykštų snukį. Ar veidą? Na, žodžiu, fizionomiją. Kamera gali vėl laisvai paklajoti tarkim paskui drugelį – nuo vieno žiedelio, prie kito. Nuo vieno prie kito. Oi, operatorius pargriuvo bešokinėdamas, bet kamerą išsaugojo, visa laimė, galima filmuoti toliau jau ramesniu tempu iš viršaus į apačią, nuo dangaus ligi žemės, ligi šaknų ir vėl atgal į viršų, ligi debesų. Po to į šalis. Ir taip toliau.)

 

 

Pala, o jeigu taip:

 

 

Žalty, oi tu,

 

 

Sutvėrime, oi tu tu…

 

 

Oi tu tu. Čia geras, čia gerai, kaip tik tai ko reikia – ir rimas, ir ritmas, ir mintis. Aha, kas toliau?

 

 

Šlovė tau per amžius…

 

 

Ne, geriau:

 

 

Šlovingas būk amžinai.

 

 

Arba gal:

 

 

Pašlovintas būk

 

 

Ir nepražūk.

 

 

Ne, kažkaip banalu. Banalu.

 

 

Šlovė tau amžina…

 

 

Hm…

 

 

Neišblės niekada.

 

 

Na, iš bėdos pirmas posmelis galėtų toks būti:

 

Žalty, oi tu,

 

 

Sutvėrime, oi tu tu.

 

 

Šlovė tau amžina,

 

 

Neišblės niekada.

 

Bet reikia dar tobulinti. Reikia. Oi, gana, užteks, smegenis paskaudo. Smegenų daug, o galva mažytė, dėl to greitai paskausta.

 

 

Saulutė taip maloniai kaitina. Atsigerti gerai būtų, bet toli eiti. Nors kita vertus, reikės. Gali mergos ateiti prie ežero maudytis, būtų įdomu pažiūrėti.

 

Staiga vaizdas keičiasi, naktis, miesto parkas. Naktinio miesto garsai atsklinda iki parko aikštelės, kurioje guli nuogas vaikinas. Miega. Prie jo lėtai privažiuoja policijos mašina, žibintai apšviečia nuogą kūną. Iš mašinos išlipa dviese. Prieina prie vaikino.

 

I policininkas. Ei, tu gyvas?

 

 

II policininkas. Juk matai, kad kvėpuoja. Turbūt girtas.

 

Vaikinas staiga atsisėda, nustebęs žiūri į policininkus, markstosi ir ranka dangsto akis nuo prožektorių šviesos.

 

I policininkas. Bet alkoholio kvapo nėra.

 

 

II policininkas. Tai klijų prisiuostęs. Vežam į skyrių.

 

 

I policininkas. Kelkis, eime. Kur tavo rūbai?

 

 

Vaikinas. Nežinau.

 

 

I policininkas. Tu su rūbais atėjai?

 

 

Vaikinas. Ne… nežinau.

 

 

II policininkas. Aišku, narkomanas, matai, kad nesusigaudo kas kur. Vežam, ten išsiaiškinsim.

 

Sodina į galinę sėdynę ir nuvažiuoja.
Policijos skyriaus patalpa.
Tie patys policininkai ir vaikinas.

 

Turėtų skambėti kokia nors rami, vos vos girdima pastoralinė muzika. Čiurlionis čia netiktų.

 

Kiek pasižvalgius po medžių šakas, galima būtų kamerą nukreipti į miško takelį ir palengva pasiekti žaltį. Muzika visai nutyla. Visas dėmesys žalčiui.