Autorė: Rasa Kuodytė - Kazielienė

Tu prašei Tavęs nepalikti. Lyg daikto panaudoto neišmesti į šiukšlių dėžę. Buvai mano gyvenimas, kuriuo nusivyliau. Sulankstyti balti marškiniai, išplautos sudilusios kojinės. Tavo nuotrauka rankų neišlaikyta voliojosi ant dėmėto kilimo. Ji verkė pakelti. Aš užsispyrusiai vengiau prisilietimo prie Tavų rankų, Tavo nuotraukos. Mano butas, kuriame praleidome kartu penkerius metus, tapo svetimas. Kiekviename colyje tūnojai Tu, kurį šiandien stengiuosi išgrūsti iš savo erdvės. Užėmei pernelyg daug vietos. Tu buvai karalius. Net mano šuo, ginantis mane nuo priešų, pakluso Tau. Tu buvai šviesių plaukų pigus blondinas. Akinių rėmeliuose spindėjo visuomet apkvaišusios geidulingos žydros akis. Šiaip aš tiktai vadinau jas žydromis, jos buvo tiesiog mėlynos. Nekenčiu žodžio „žydras“. Nesu homofobė, bet gyvenant penkis metus sukurtoje žydrojo melo žydroje karalystėje… Tu buvai žydrojo pogrindžio žvaigždė. Akinamai spinduliuojančios žydros kelnaitės, viliojantis raumeningas išpuoselėtas kūnas, apšviestas žydrų diskotekos šviesų. Sėdmenų gundantys judesiai - į priekį, atgal, pirmyn - atgal, gera, oi, gera… Tą vakarą žiopčiojau lyg žydrai raudona žuvis išmesta ant kranto. Į žydrąjį laikrodį žvilgtelėjusi žinojau - man liko gyventi 5 minutės. Tiek truko Tavo viliojantis žydras šokis žydrajame klube ant žydros scenos. Buvai pasakiškai žavus žydras vaikinas be akinių, be žydro kostiumo, be šeimyninių žydrai baltų kelnaičių. Tavo sėdmenys apnuoginti. Žydra virvutė skiria dvi puses. Kiek kartų jie smaginosi virš manęs. Kiek kartų aikčiodama kandžiojau Tavo raumeningą kūną.. Nežinojau, kad Tavomis gyslomis teka žydras kraujas… Fui, taip Tu buvai žydrų žydriausias karalius. Kam tau reikėjo purpurinės karaliaus skraistės, tu buvai vidumi, išore ir viskuo žydras. Mano miegamajame, kuriuo dalijausi su Tavimi, viskas buvo žydra. Automobilis, prieškambario sienos, virtuvėje blizgantis šaldytuvas. Tu buvai mano penkerius metus…Mano žydras žudikas. Nužudei mane. Toleravau viską, tik melo negalėjau pakęsti. Spalvų melo. Nebuvau daltonikė, o Tu vis melavai ir melavai. Tą vakarą Tau visi plojo, Tu šypsojaisi, kolei nesutikai manojo žvilgsnio. Tu mane taip pat išvadinai melage. Šalia manęs stovėjo draugė. Tu mane apkaltinai savo kalte…

Toks žydras pasaulis. Kaip jūra, platus vandenynas, žydras dangus…