Autorė: Rasa Kuodytė - Kazielienė

 

 

Mobilaus skambutis. Carmen.

 

-Klausau.

 

-Brangioji, šiandien grįšiu vėliau. Netyčia iššoko neatidėliotinų reikalų. Nepyk. Myliu Tave.

 

-Gerai. Iki, mielasis.

 

Ryšį užbaigiau aš.

 

***

 

Tu sakei, kad galima nebežaisti kortomis. Palinkai ties mano veidu, šypsnyje atsispindėjo juodas šešėlis. Žinau-Tu vėl tikėjaisi laimėti laiko. Nemokėjai pralaimėti. Židinio šviesoje stebėjau virpančias Tavo rankas. Ar nuo padauginto viskio, ar iš pykčio? Nežinau. Liekni suspausti pirštai dubo į kartoninę kortą. Įlinkusi korta verkė oro. Tu šypsojaisi. Švelnūs saldaus berniuko bruožai dingo. Tu žybčiojančias žydras akis nukreipei į mano krūtinę. Spindėdamas laime įžūliai griebeisi jos. Metei kortas šalin.

 

Tu buvai tuščia dėmė mano gyvenime. Net įėjus į vidų, nejaučiau Tavo artumo, buvimo. Tu gyvenai kitiems. Aukojai ilgas valandas politinėms temoms. O man?.. Man liko tenkintis nakties seksu, kai akys limpa iš nuovargio po dienos darbų. Tu girtas. Kada buvai negirtas? Nežinau. Kada buvai nepalinkęs priešais kompiuterį? Nežinau. Nekalbantis mobiliu? Neskubantis? Nežinau. Nežinau. Retkarčiais kaip šešėlis prisėsdavai valgomajame pusryčių. Akys nudelbtos į laikraštį. Be perskaitytų naujienų nežengdavai nei žingsnio iš namų. Tu net nepažvelgdavai į mane, kai klausdavau ryte, įlindusi į naujus apdarus, ar gerai atrodau. „Puikiai“-atsakydavai smagiai nusišypsodamas sporto ar politinių aktualijų rubrikai.

 

Tu buvai nuolat užimtas kažkuo kitu, tik ne manimi. Aš net nesistengiau Tavęs surišti. Nešaukiau. Nereikalavau. Tu džiaugeisi laimingu santuokiniu gyvenimu, idealia žmona. Aš ir nesistengiau gyventi kitaip. Kaip ir Tu gyvenau sau. Dažnai neturėjom laiko viens kitam. Tau nerūpėjo mano veikla, o man-Tavo. Skyrė mus tik dvidešimties centimetrų tarpas šalia viens kito miegamajame. Miegojom septintus metus kartu. Vaikų neturėjom. Iš karto nenorėjau aš, o dabar Tau jų nebereikėjo. Mūsų gyvenimas plyšavo visa gerkle pagražintuose laikraščių puslapiuose. Didžiavaisi savais pasiekimais. Komandiruotės nesiliaudavo. Pajutus svetimo kūno kvapą ant Tavojo, jau nebeverkiau. Tu-jaunas perspektyvus politikas. Aš-mokslo darbuotoja. Aš keliu mokslo hipotezes. Tu bandai politizuoti net ir namų aplinką. Ji svetimai atsiduoda istorija-surišti kalnai rankraščių, knygos sudėliotos netvarkingomis eilėmis, kurių Tu net nespėjai skaityti. Pastaruoju metu Tau nelieka laiko-susiradai geriausią draugą-nešiojamą personalinį kompiuterį. Sėdėdama prie straipsnio žvelgdavau į Tavo tamsoje juoduojantį siluetą. Apšviestame Tavo veide švietė šypsena, protarpiais ranka paslenki plaukus, papureni juos, pasimuistai kėdėje ir vėl kabiniesi į klavišus. Tu lyg vieniša figūra stovi ant gyvenimo lentos. Dairaisi pagalbos? Ne, Tu to niekad nesakai! Dairaisi, kaip realizuoti save, savus ketinimus! Karalius be karalienės šachmatų lentoje silpnas…

 

Žinau-Tu myli mane, bet varginanti kelionė gyvenimu kartu ir tuo pačiu atskirai. Mes negalim būti šeima. Kažkuriam reikia pabusti iš pakvaišusio globalizuoto sapno.

 

Vartydama Tavo darbo knygą suradau datas, kada mylėtis su manimi. Gerai, kad nors nustatytas tik pradžios laikas…

 

Dabar Tu manyje, o aš jaučiu, kad nieko nejaučiu. Tuščia. Kiek gali trukti lygiosios? Akimirką?

 

Kam dar tampytis mane paskui save ištisus septynerius metus? Užimu bereikalingai daug vietos, klausimai ne vietoj ir ne laiku, trukdau Tavo brangų laiką. Juk Tu turi tiek daug darbų…

 

Užmiegu. Neišgirdusi labanakt. Tu krioki šalia. Nakties ūkanose dingsta paskutinė viltis sušilti.

 

***

 

Mobilaus skambutis. Carmen.

 

-Klausau.

 

-Brangioji, nepyk už vakar vakarą! Myliu Tave!

 

-Nieko. Iki.

 

Ryšį užbaigiau aš.

 

***

 

Išmokau kalbėti trumpai. Rašyt trumpai. Keliant mokslo hipotezes reikalaujama tikslumo, ir universiteto sienos vėsiai kvatoja iš mūsų pokalbių. Jie standartiniai, atitinkantys proeuropietišką, amerikietišką stilių. Meilę dažniau įvardiji mobiliuoju. Tikriausiai vaidini politikų ar kitų protingų, išsilavinusių žmonių kompanijai, koks esi pasiutiškai laimingas. Povas-tai paukštis su didele margaspalvių plunksnų uodega ir su menkai išsivysčiusiomis smegenimis. Intelekto Tau netruko. Tu-politikas. Mano tėvai džiaugėsi, kad turiu tokį gerą vyrą. Na, gal tiksliau skambėtų-žymų vyrą. Aš šalia Tavęs buvau tik pilkas šešėlis. Pirma, aš buvau Tavo žmona, o tik po to sekė „dr.“. Aktorystės meno nemoku. Buvau atžagari. Niekad neprieštaravau, bet ir su niekuo nesutikdavau. Viską pasižymėdavau dienoraštyje. Gal, kad neužkristų atminty nei viena skausmo detalė?

 

Po pietų susikroviau lagaminus. Šiaip jau kelintą kartą bandau drastiškai į juos sukišti septynerių metų liekanas. Būdama silpna patrypsiu ties finišo ruožu ir paverkusi graudžiai viską išpakuoju. Tai vadinasi kapituliavimu arba pralaimėjimu! Mane prie Tavęs laikė meilė, perėjusi į gailestį, rūpestį. Stebėjau Tave. Vertinau. Buvau Tavo moteris. Sako-dėl moterų vyrai pakyla arba žlunga. Net nežinau, ar Tu žlugai, ar pakylai? Gal aš taip pat tuščia dėmė Tavo pasaulyje, štampas, primenantis susirišimą? Bet ar tai prisirišimas?

 

***

 

Mobilaus skambutis. Carmen.

 

-Klausau.

 

-Mieloji, labai atsiprašau, bet turiu lėkti į Romą penkioms dienoms. Labai Tave myliu!Labai Tavęs pasiilgsiu!

 

-…

 

-Girdi mane?

 

-Taip, nieko. Iki, mielasis.

 

Ryšį užbaigiu aš.

 

***

 

Įpratau būti viena. Net manau, kad vienatvė labai teigiamai tonizuoja negatyvius jausmus, kuriuos užplikinu ant popieriaus lapų savomis eilėmis. Kiek jau daug išdeginau skausmo, bet jis vis veržia krūtinę!

 

„Aš (t.y. aš) laimingiausia moteris“…-kartoja odiniame fotelyje prie židinio įkritusi mano draugė. Jos akys, apibrėžtos juodu pieštuku, pateptos juodais šešėliais, žvakių šviesoje priminė ratilus. Ji šypsojosi. Gal ir ją pamylėjo jau mano vyras? Nusišypsojau mintyse sau. Tampu paranojike. Kiek kartų Tu tą minėjai? Mažiau nei 50 ar 100 nebus. Tu sugebėjai įkišti man į mintis tai, kad visuomet matau ne taip, kaip iš tikro yra. Nebuvau daltonike, o Tu nebuvai teisuolis.

 

Mano draugės dažnai pasikeisdavo prie Tavo akių. Jos Tavęs laukdavo. Aš pasakydavau, kad Tu grįši po dviejų valandų. Jos sėdėdavo, kaip ir šio vakaro viešnia, gerdavo kavą, vyną ir vis žvilgčiodavo į laikrodį. Jos buvo mano draugės, o sėdėjo mano bute, kalbėjo su manimi, laukdamos Tavęs-žymaus politiko. Mano vyro! Kaip pradžiugindavai mūsų mirusiųjų sielų šventovę savo aktyvumu! Lyg fejerverkas stebinai savo spinduliuojančia energija mane. Visi manė, kokia aš laiminga! Stebėdavau kasdien spektaklį pirmoje eilėje. Įgriso tas pats Tavo vaidmuo. Su manimi Tu buvai nelaimingas arba aš nemokėjau suteikti laimės. Tu bėgdavai nuo manęs. Stebėdavau Tavo palinkusį tamsų siluetą prie kompiuterio…

 

***

 

Mobilaus skambutis. Carmen.

 

-…

 

-…

 

-…

 

Nekeliu.

 

***

 

Aš išvykau palikusi Tau neribotą erdvę Tavo nesibaigiančiam veiklumui. Skambutis varginančiai skambėjo kas penkias minutes.

 

Tu nemokėjai pralaimėti, o aš troškau laimės.

 

Skrisdama į Šiaurę gniaužiau viltį lyg kozirį rankoje susirasti savo gyvenimą. Kažkur jį beeidama paskui Tave pamečiau…

 

***

 

Mobilaus skambutis. Carmen.

 

-Klausau.

 

-Brangioji, kur Tu?

 

-Šiaurėje.

 

-Kada grįši, mažute? Aš Tavęs pasiilgau.

 

-Niekada.

 

Ryšį užbaigiau aš.

 

***

 

Išmetu rėkiantį mobilų į jūrą, plaukdama link Švedijos krantų. Paskutinis mus siejantis ryšys nugrimzdo į tamsų dugną. Mintyse skamba-„Palangos jūroj nuskendo mano meilė…“.