Autorė: Greta Šeibelytė

 Prieš akis – tuščias popieriaus lapas. Vienišumu niekingai tuščias. Tik viršuje sproginėja juodas (gal geltonas) (, o gal jau ir nebeskiriu kur spalvos, kur pilkuma), subtilumu ir erotika netrenkiantis brūkšnelis. Taip pat yra ir  mirtingai blaivioje materializacijos sferoje. Juk Gyvenimas nenori kartu bėgti per balas, susikibęs su manimi rankomis. Gyvenimas iš didžiosios. Nes Jo vardą man jau iškuždėjo padugnės, vardu  Likimas, paukštės.

   Ir kaip išmokti atpasakoti istoriją, kuri negali būti rašoma būtuoju laiku? Bet daug kas draudžiama. O būtent tai, kas labiausiai neįtikima ir vyksta.

   Radau Tave, kai buvo net mėlynai šalta. Nesvarbu, kad tada buvo rugpjūtis. Apgaubęs švelnumu net erzinančiais delnais, parsivedei. Tik tam, kad iš Tavo akių gerčiau vienintelę taip raminančią žaliąją. Pasakojai man apie du baltai pūkuotus, raudonais kaspinais pasipuošusius, ir aš žinojau, kad tai mano laimė.

   Išmokau vilkėti šypseną, kuri sakė, net dantų reklamoms per gera. Nes tai, kas besikeliančius lūpų kampelius gimdė, ne viena iš kietų ir plastikinių, o jausmingumu skystai kaitinanti fazė.

   Niekada negalima manyti, kad atradai, nes vos tik tai suprasi, įvyks mainai.

   Papūgos tebečiulba, klampinėdamos po rusvą sniegą. Lapkričio pabaiga. Nieko, ir tuo pačiu viską iš naujo prisiekiantis metas.

   Mane pagavo. Ir išlaužė, kūlversčiais Gedimino prospektu vertė. Ir gilutėliausių giliai patupdė. Į taip maloniai lipnų, bet nerafinuotą jausmų komplektą.

   Galimybės x 2, priesaikos po Eifelio bokštu, tylios minutės tamsos belaukiant, kriminalai naktimis.

    Tiek būtų per maža.

    Bet juk istorija, kurią bandau išdainuoti iki paskutinės natos, į šešias baltų rožių puokštes; šlapius bučinius, šviesoforui degant nesvarbu raudonai ar žaliai; juokingas pėdas; rankos glostymus nugarą svilinant 32 taurėms; gražiausias pasaulio dainas ir į komplikuotu vadinamą kontaktą… tiesiog netelpa. Istorija, kuri nesinorėtų, kad jau būtų istorija, netelpa nė į …

   visus įsimylėjelius Eliziejaus laukuose;

   visus dangaus žvaigždžių apatinius.

   Istorija, kuri žymi didesnį, nei meilės mieste dovanojamų bučinių skaičių. Istorija, kuri vertingesnė nei manekenei fotosesija “Vogue” viršeliui,  beretė prancūzaitei, kurios vardas Elegancija ir optimistiškesnė, nei keturgubas orgazmas šešiasdešimtmečiui. Nes tai šiltumu kvepianti Mūsų istorija, didesnė už svajas apie Prancūziją…

   Kai, atrodo, atrandi tą vienintelę ugnį, kuri tikrai šildo; tą vienintelę tiesą, kuria gali tikėt ir pasitikėt; kai vienintelis varikliukas gimsta viduje, būtent tas, kuris leidžia šokinėt nuo žemės nesustojant; kai atrandi tą vieną vienintelį vienutėliausią kūną, kuris net susivėlusių plaukų galiukuose pažadina neregėtą aistrą… Kai, atrodo, kartu gali šokti gyvenimą, kažką atrandant, o kažką kita paliekant praeity. Nes stebuklais kvepia ne tik Lancome. Kai taip įvyksta, visada (visada!) atsiranda priežasčių, dėl kurių taip visgi negali būti. Todėl, kad vos pradėjus jausti, reikia nustoti. Todėl, kad laimė neleidžia jos pažinti, net jeigu jau žinau kokios ji formos. Net jeigu atrandi mieliausią Vyrą, neskiriantį sijono nuo suknelės, vistiek nuostabiausiuose pasaulio skrydžiuose turi atsirasti keistai spragsinčių bet…

   Prisilietimus vis dar tikiu esant amžinus, kuždesius į ausį man miegant tebesvajoju esant man vienai skirtus, širdy idealizuotus atsidavimus tebetikiu Vieninteliam gyvenime Vyrui paskirtus.

   Paryžius, kurio vardui ilgesys yra stipresnis už patį save, o jausmingumas per visus visatos vėjus neišgirstamas.

    Sekantiems princams misija bus neįmanoma. Nes princų tiesiog nebebus. O jei ir gims, jų užpakaliukai bus per jauni trankiam kiemo šauksmui “Mylėk mane, Paryžiau!”

   Vabalų vėriniu pasidabinusi, kruvinomis lūpomis raudojanti, sexy-step‘o klausanti aš pradedu mokytis vaikščioti iš naujo. Nesišaipykit. Iš pradžių juk niekas nemoka. Jei pasimaišęs pakeliui gausite spyrį iš tigru dengtos kojos, nenusiminkit, tai tik praneš apie artėjantį Pavasarį. O Pavasaris yra tas pats, kas Paryžius, bet Paryžius = Gyvenimas. Taigi vėl apsukę 360 laipsnių atsirandame tose pačiose koordinatėse, nuo kurių pradėjome kelionę. Kelionę link naujų, bet tuo pačiu niekuo nepasikeitusių svajonių realizavimo. Simfonija baigta.  Su ironija pati sau palinkiu sėkmės.

O Jums,

Skanaus!