Autorė: Greta Šeibelytė

Kažkokios skerdynių eros, žudynių stichijos ir kraujinių vėdarų chorai. Protą taškantys salynų sąmokslai. Kai tuo tarpu grakštumu žvalus architektūrinis ansamblis svajingai dera su atviromis durimis dengtu komunikaciniu išsišokėliu. Gaila, bet tik ten, kur jokie mechanizmai neveikia. Kur taisyklės pačios save ištrina. Kur robotai ir robotukai uždūsta dar nė nepasiekę embrionų padėties. Besaikiame raudonyje. Tame, kuris net naktimis nemiega, nes… Plaka. (…)

   Negazuoto mineralinio vandens dėžės, šalčiu gangrenuojančios pėdos, personalinių kompiuterių gydymo procedūros, apsauginio pareigos, minkštumu dvelkiantys žodžiai šypsenai išgimdyti. Visa tai taip nuo proto nušokusiai nežavi, taip beviltiškai neteikia švelnumo. Tada, kai moterys pagal kažkieno sugalvotą statusą lyg ir yra ne vienos, tačiau kartu su savo vienišumu privalo būti ne tik savimi, bet ir galvučių jungiamaisiais audiniais, kurie dar niekada istorijoje nepasižymėjo jautrumu. Nes turbūt labiausiai žlugdantis jausmas yra būti ne vienai, tačiau minutę dėti prie minučių belaukiant, kada vienišumas su trenksmais iššoks pro langą. Bet kad ir kaip verta nuodėmingumo tai būtų dabar, kažkada gi įvyks tai, kas aštriausia po džiazo, skambančio tik merginoms.

   Vėl išsiruošti į kelionę aplink pasaulį? Paieškai to, ko per visas jūras kartu sudėjus nesimato. Gal ir būtų verta, bet kaip atlikti bilijono žingsnių gydomąją programą? Kaip išdrįsti ir vėl pakelti galvą neišsigandus, kad ji gali paslysti. Kaip gi vėl išmokti kerinčio plastiko akinių stiklu viską stebėti, nepajutus baimės? Baimės sušokti. Savitą koridos maršą . Su jausmu. Ir jausme.  

   Būna atvejų, kai kūno kalba tikrai gali apgauti, bet net šviesti nustojusi saulė nesugebėtų užprotestuoti tiesai, kad vienas iš dviejų visada juk myli labiau.  O atradus gyvą šios sentencijos  pradą savyje, prarandi nei daug nei mažai – moteriškumo pojūtį. Bet Vyrui, kurio kiekvienas prisilietimas absoliučią smulkmeną paverčia magiška, nepaaiškinsi, jog net dėl penkias minutes trunkančio tyrumo yra verta stengtis. Nes man nereikia 17tūkst. žiūrovų. Todėl, kad tai ne Džeksono, o tokio pat, kaip kadaise Periklio heterai Aspasijai  jausto tobulumo poreikis. Noras susivėlusiais plaukais virti kavą; noras, kad tik Jis vienas rytais matytų jau atmerktas, bet vis dar mieguistas mano akis. Tai noras, kurio tvirtumo reikia net perkant dailiai nėriniuotus apatinius ar puošiantis obuolį graužiančiu baltu pūkuotuku. Tai svajonė būti amžina mūza. Troškimu, neleidžiančiu blaiviai kvėpuoti.

   Gal ir piktdžiugiškai juokinga, tačiau į šį reiškinį sutelpa netgi buvimas švelniausiomis kada nors glostytomis kojomis, judriausiomis mėlynosiomis dėžutėmis, mažiausiomis kada nors delnuose talpintomis rankytėmis, vienintelėmis venomis, įkvepiančiomis gyvenimo pulsui. Nes tiesiog labai labai nesinori, kad didžiagalvis kaimynų katinas būtų vienintelis, kuris kasdien, nepabūgęs šalčio ir sugebėjęs palikti visą savo užimtumą kažkur užnugaryje, tikrai nuoširdžiai laukia.

   Man nereikia liūto, su kuriuo galėčiau užkariauti visą žemės rutulį. Man reikia Vyro, su kuriuo būtume net per geri šiam pasauliui. Gal tai pasaka, gal istorija apie „La Parissiene“, o gal prašymas, kuriam nebus duota, nes net klasikinė graikų išmintis byloja : „ Οι ερασται γελοῖοι ενίοτε, αξιοῦντες φιλεῖσται ως φι λοῦσιν.“

   Jis – tai Pavasaris, pavogęs praeitas Kalėdas. Bet aš vis dar dainuoju naktimis, nes tikiu, kad kada nors gyvensiu Paryžiuje. Ir nesvarbu, tai truks tris dienas, ar tris šimtus gyvenimų.

   Skanaus! Ir nepamirškite žadėti tik tada, kai būsite įsitikinę, jog ištesėsite.