Autorė: Birutė Beinarienė

 

Kai po dienos darbų namo sugrįžta vyrai,

Juos duonos kvapas pasitinka priemenėj,

Ant stalo rūgpienis ir bulvės su lupinom,

Ąsotis su gira įrūgusia seniai.

 

Ir sūrų prakaitą jie vandeniu nuprausę ,

Susėda aplink stalą tylomis .

Už duoną kasdieninę , už kuklias šias vaišes,

Jie padėkoja dievui maldomis .

 

Paskui sugrubusiom nuo darbo rankom

Riekelę duonos pakelia prie lūpų .

Ją pabučiuoja , perlaužia ir valgo ,

Tai atpildas už darbą jųjų sunkų .

               xxx

Palydėk mane į kelią,

Būk man kelrode žvaigžde .

Be tavęs pražūsiu , mama ,

Pasiklysiu tam take .

 

 

Juk nuo  kūdikystės lopšio

Vis lydėjai palengva ,

Per vaikystės žavų lieptą

Atvedei mane tu čia .

 

 

O jaunyste , tu žavioji ,

Kaip sutramdyt man tave…

Tad prašau , padėki , mama ,

Būk man kelrode žvaigžde .

 

              

               xxx

 

 

Aš į tavo plaukus rudenio spalvas įpinsiu ,

Tavo jauną galvą auksu padabinsiu .

Meiliai išbučiuosiu lupas šermukšnines ,

Švelniai prisiglausiu prie tavos krūtinės .

Ir spar nus  išskleidę , mes į saulę kilsim .

Savo trapų jausmą su savim paimsim .

Kai skraidyt pavargsim , žemėn nusileisim

Ir su savo meile žemėje gyvensim.

 

       Baladė senai pirkiai       

 

 

Tyliai snaudžia prie kelio pirkelė,

Apsnigti jos mažyčiai langai.

Nei ugnelė , nei kamino dūmai

Jos nešildo labai jau seniai.

 

 

Ir pasvirus kieme pilka klėtis ,

Svirtis šulinio ta nulaužta ,

Senos obelys , vyšnios ir kriaušės –

Visa tai , praeitis tolima .

 

 

O atrodo dar vakar čia krykštė ,

Lakstė pusnuogiai gryčioj vaikai .

Tėvas duoną išdidžiai jiems raikė ,

Močia talkino jam paslaugiai.

 

 

Bėgo metai, diena keitė dieną .

Augo sūnūs –baltieji beržai .

O dukrelės , tos liaunos liepaitės ,

Stiebės , vijosi juos pavymai.

 

 

Ir atėjo tas metas skausmingas ,

Kai po vieną vis skrido vaikai.

Jie , it paukščiai , sparnus užauginę.

Gimto lizdo jiems buvo mažai.

 

 

Senas tėvas ir močia parimę ,

Prie vartelių sodybos senos,

Vis linkėjo jiems kelio laimingo ,

Meldės Dievui ir laimino juos .

 

 

O šiandieną aplinkui čia tuščia ,

Kapuose jau sugulę tėvai .

Tik pirkelė laikus tuos dar mena ,

Kai džiaugsmu spinduliavo namai.

 

 

Ir taip rymo jau daugelį metų ,

Ji sukrypus , palinkus visa .

Ilgis , rodos ,tik vieno stebuklo ,

Gal užklys ,aplankys dar kas ją .

 

 

Tyliai slenkstį jis peržengs nedrąsiai ,

Ir sustos jos pačiam vidury .

Pasisėmęs ramybės čia dvasiai,

Vėl išeis pro medines duris .

 

 

            xxx

   

 

Lyja …

Vasaros lietus nuplauna namų stogus ,

Asfalto dulkes,

Medžių lapus,

Pagirdo ištroškusią gėlę .

 

 

Lyja…

Toks šiltas , gaivus lietus

Liečia Tavo rankas,

Suvilgo sukepusias lūpas,

Glosto pavargusį kūną .

 

 

Lyja…

Tu eini basa, taškydama kojomis balas.

Vėjas kedena

Tavo auksinius plaukus .

Tu šypsaisi…

 

 

Lyja…

Permirkusi Tavo suknelė

Traukia aistringus  praeivių žvilgsnius .

Tu juos stebi ,

Tau nepaprastai  gera…

 

 

Lyja…

Ir nematyt pabaigos .

Tamsūs debesys net nemėgina trauktis .

Bet Tu laiminga ,

Laiminga lietuje…