(Ne)laimingi kuriantys  

Eilės neišgebės

Seno poetėlio

(Yra toks žodis?).

Neišgelbės nieks.

Kyla ir leidžias

Poeto kraujospūdis.

Vaistinis nuodas –

Žodis iš širdies.

Ir kvaili poetai –

Rašo eiles -

Neišgelbės jos

Praeities, Dabarties…

Ačiū

Kaip dėkoju tiems,

Kurie yra stiprūs,

Bet daug ko bijo,

Valdomi svajų.

Aš iš jų mokausi

To paprasto žodžio,

Emocingo elgesio,

Minčių genialių…

Be jų kritikos,

Žodžių kišenėse,

Byrančių be perstojo,

Nebūtų eilių.

Įkvėpimas, kvėpavimas

Man – žmonės.

Tyčiojasi ar aukština –

Tai nesvarbu.

Be ironijos

Dubysos krantais

Robinzonas Kruzas

Pusplikis, basas

Brenda žuvų…

Penktadienis

Jo pasiilgęs

Atplauks iš knygos,

Tolimų kraštų…

Karvėms skanus

Upės vandenėlis.

Šiam amžiui kruzai -

Iš gražiausių kaimų.

Gal niekada

Kai taikus realistas

Įtikins mane

Savo pergale,

Pasiekta nauda,

Aplink lakstys

Pinigai su kojom,

Gražesni už pavasarį –

Nebekursiu tada.

Nepikta liga

Rytas nuo vakaro

Mažai skiriasi –

Akys užtinusios,

Galva sunki.

Kaip aš su tavim –

Kibiras, per kurį

Srūva jausmai

(Skylė tu esi).

Ir kaimo šuliniai

Pilni vandens,

Nes kibirai mūsų

SKYLĖti ir kiauri…

Pažadas

Per daug gerai

Apie mane

Parimęs galvoji –

Dėl to man sunku.

Pabandysiu įspėt,

Kodėl apsiverkei -

Kad aš nesikeičiu,

Rūpintojėli naivus…

Tostas

Kai užaugsim,

(už tai geriam pieną!),

Tik pasijuoksim

Iš šių dienų.

Mano eilės

Tokios banalios,

Tokios naivios,

Kad net saldu.

Ir be proto gera,

Kad tave pykina

Juk tik apsimeti –

Negimei poetu.

Bet tu dar grįši

Prie beletristikos,

Kai išties supykins

Pasaulis klaikus.

Visuomenės kontrolei

Pabandykim

Nieko negalvot,

Mus per daug jaudina

Vakarietiški Rytojai.

Sustokim įkvėpt vasaros

Su daina kaip pavargę

Užtraukdavo Artojai.

Tik nesijuok – argi negera?

Juk tu - Lietuvos vaikis

(Lyg to nežinojai).

Ir nebūtina basom

Bėgt per ražienas

(Kur mieste rasi jas?!).

Juk niekur pabėgti nenori…

Tik pagalvok kartais,

Iš kur, į ką atėjai,

Apie savo namus,

Apie Lietuvos svajonę.