Autorius: Andrius Paškevičius

 

Nutikimai pusantros valandos bešąlant Lukiškių aikštėje

 

Mielas dienorašti,

 

Šiandien taip jau nutiko, nusprendžiau pasigrožėti Vilniumi ir, užuot ėjęs miegoti, nuvažiuoti ten likus dviem valandom iki paskaitos. 
 

 

Atstumą, kurį planavau eiti nors 40 minučių, nuėjau per dvidešimt, jei ne greičiau, todėl vietoje (Lukiškių aikštėje) atsiradau likus gerokai daugiau laiko nei aš tikėjausi.

 

„Na ką gi, kad jau taip, tai imsiu ir prisėsiu“, - nusprendžiau. Žinia – Lukiškių aikštėje suoliukai labai dideli ir lietuviai ten (ant to pačio suoliuko) prisėda net ir nepažinodami vienas kito – kas jau yra gerokai keista ir įdomu.

 

Tradiciškai laukiau, kada ant mano suoliuko prisės senyvo amžiaus, nepatraukli moteriškė. Kaip kadaise minėjau, taip man visada būna autobusuose.

 

Ir ką tu sau galvoji, mielas dienorašti, – pirmiausia jau gerokai senyvo amžiaus moteriškė vietoj to, jog būtų prie manęs prisėdusi, pradėjo aplink suoliuką šikdinti ir myžinti savo pudeli, prisegtą rožiniu pavadėliu. Smagiausia buvo tai, kad pudelis pralindo pro suoliuko apačią ir pradėjo šikaliodamas slinktis mano pusėn. Bobulė išsigandusi irgi slinkosi mano pusėn. „Tai bent flirtas", - pagalvojau ir tuo metu bobulė, paleidusi šunį, nubėgo aplink suoliuką. Pamaniau, jog ji susirinks savo numylėtinio išmatas ir ėmiau džiūgauti kultūringėjančia Lietuva.

 

Bobulė susirinko. Savo šunį. Ir nieko daugiau.

 

Tuo metu, kai stebėjau šį procesą, aikštėje prisirinko pulkas jaunų moteriškos lyties atstovių. Iš to, jog jos sutūpė ant skirtingų suolelių (sakau žodį „sutūpė“ dėl to, kad sėdynes dėjo ant turėklų, o kojas ant sėdimų vietų), matėsi kad atskridusios iš skirtingų pusių ir kompanijų. Jos karts nuo karto šnairuodavo į mane ir pakikendavo, bet daug dažniau šnairavo vienos į kitas ir atsisukusios atgal kažką įnirtingai diskutuodavo. 
 

  

Po to panelės išsiskirstė, o į aikštę atėjo senyvų moteriškių, bomžas, visiškas marozas ir šiaip marozas su žmona ir vaiku.

 

Ant mano suoliuko prisėdo marozas su žmona ir vaiku. Vaikas visą laiką bandė pakelti nuo žemės kažkokią šiukšlę, o marozas šiukšlę iš jo atimdavo, vėl numesdavo ant žemės ir primindavo batu.

 

Užsirūkiau. Marozas priėjo ir paprašė manęs cigaretės. Kadangi buvau su ausinėm ir negirdėjau kokia kalba prašė, daviau cigaretę ir tik linksėjau galvą. Marozas į mane labai keistai žiūrėjo, kol jo žmona nepradėjo rėkti, kad jų vaikas tą šiukšlę jau gerokai susikišęs į burną. Marozas atėmė šiukšlę ir išmetė į šiukšlių dėžę. 

Visiškas marozas visą laiką žiūrėjo į pulką panelių ir kartais į mane. Bet nieko taip ir nedarė. Prie manęs prisėdo dvi senyvos, ne pačios patraukliausios moteriškės.

 

Pasidarė šalta. Išėjau kavos. Kavinėje klausiausi, kaip dvyliktokės rėkavo, kaip neapsimoka pasilikti Lietuvoje – nei mokytis, nei gyventi. Nubraukiau ašarą, bet negalėjau pasakyti, kad jos nors kiek nusišneka.

  

Išgėriau kavą ir grįžau į savo vietą klausyti muzikos. Priešais vėl sėdėjo pulkas panelių, o kiek toliau – dvi. Dvi žiūrėjo į mane ilgiau ir krizeno. Bet nepamiršdavo pažiūrėti ir į kitą pulką, ir po to kažką intensyviai padiskutuoti. 
 

  

Marozas dėbsojo tiesiai prieš save. Prie manęs prisėdo dar dvi senyvos moteriškės. Bomžo nebebuvo. 
 

 

"Beviltiška", - pagalvojau. Atsilošiau ir užsimerkiau. iPod‘e grojo puiki muzika. 
 

 

Muziką nutraukė iš kažkur garsiai atsiradęs krizenimas. Dvi jaunosios panelės jau sėdėjo visai netoli manęs (tai arčiausiai kažko atsisėdęs nepažįstamas kažkas per tas dvi valandas) ir garsiai komentavo „Nu bet tiek sėdėti ir dar – vienam … niekaip nesuprantu“ ir toliau krizeno.

  

Gražus tas Vilnius, pagalvojau.

  

Nusišypsojau ir atsistojęs nuėjau į paskaitą.  

 

 

Vilius, kuris taupė smuikui

 

 

Vilius taupė smuikui. Mamai sakydavo – „matysi, mama, pasaulis apie mane girdės“. Mama Viliui padarydavo arbatos su valerijonu. Dviguba doze. Tada Vilius

miegodavo.

 

Miegodamas jis sapnuodavo, kaip groja savo klasioke Margarita, tarsi smuiku. Praskietęs jos kojas, pirštais virkdydavo Margaritą malonumo ašarom ir dūsavimais.

 

Atsikeldavo Vilius šlapiu tarpukoju. Mama jį išvadindavo išgama ir neduodavo pietų. Vilius tuomet eidavo į gamtą ir svajodavo apie smuiką bei Margaritą.

 

Ir sykį Vilius susitaupė pinigus smuikui. Atėjęs į mokyklą, apie tai tyliai pasigyrė Margaritai. Margarita tik sukikeno.

  

O po pamokų, prie išėjimo jo jau laukė Benas, Vaclovas ir Aidas. Laukė ir Margarita, tik ji buvo kiek toliau, už kampo. Vis dar tebekikeno.

  

Visas kruvinas, vos paeinantis Vilius, tuščiom kišenėm grįžo namo. Motina jį nubaudė dviejų dienų badu, už tai, kad sutepė rūbus.

 

Antrą rytą Vilius atsidarė didžiąją spintą ir išsitraukė revolverį. Tą patį, su kuriuo jo tėvas užgesino savo gyvenimą ir kartu su kulka, per smegenis, iškeliavo kažkur į dangų.

 
 

Bent jau Vilius taip manė.

  

Benas, Vaclovas, Aidas ir Margarita, valgydami ledus ir juokdamiesi, žygiavo iš mokyklos. Jie net neįtarė, kad eina penkiese.

 

Kai Beno smegenys nuklojo asfaltą, o Vaclovas voliojosi peršautu skrandžiu, Aidas dar bandė bėgti, bet Viliaus ko gero iš tėvo paveldėtas taiklumas nesuteikė jam jokių šansų.

 

Verkdama Margarita ėjo į mišką. Šypsodamasis Vilius ėjo iš paskos. „Sapnai pildosi“, - samprotavo Vilius garsiai. O Margarita virkavo dar gražiau, nei Vilius galėjo kada nors sapnuoti.

 

Kruvinom rankom Vilius čiupinėjo savo klyną ir žiūrėjo į saulę, sėdėdamas ant Margaritos lavono.

  

Pistoletą išmetė į upelį, kuriame vaikystėje maudydavosi. O pats pasislėpė tabore ir, stumdydamas nekokybišką heroiną, toliau taupė smuikui.

 

Štai tau puikiausias pavyzdys žmogaus su polėkiu.