Autorė: Martyna Kalendaitė

 

                           

I

 

 

 

Man esi tiktais tu. Tu mano pasaulis. Mano sapnai, mano viltys ir svajonės. Esi mano vienintelė, kuri gali viską sukurti arba sugriauti. Tu valdai viską. Ypač – mane. Aš esu tavo valioje. Negaliu be tavęs užmigti, negaliu nė dienos be tavęs ištverti. Aš narkomanas vartojantis tik vieną vaistą- tave.

 

  

Mane žavi tavo juodi banguoti plaukai, tavo akys, lūpos ir oda. Man siaubingai norisi to įkvėpti. Prisiglausti šalia tavęs, pajausti ką reiškia būti kartu. Man reikia tavęs, tavo kūno ir sielos. Kad mes kartu susilietume, kad pasulis mums slystų iš po kojų, kad visur kur tik mes atsidurtume būtų tik meilė ir nieko daugiau.

 

 

Bet tai neįmanoma. Aš stoviu už lango ir žiūriu į tave. O tu kasdien grįžti. Vis tuo pačiu metu. Šeštą. Tiksliai kaip laikrodis. O aš taip pat kasdien laukiu. Stebiu kiekvieną tavo žigsnį ir juos kolekcionuoju. Aš negaliu kitaip. Negaliu prie tavęs prieiti, nes nuo tavęs dvelkia ugnimi. Galiu sudegti. Todėl man lieka tik stebėti. Nes taip saugiau. Nesvarbu, kad visa šita meilė virsta liga, nesibaigiančiu karu pačiam su savimi ir daugybe valandų praleistų šitame kalėjime.

 

 

II

 

 

 

Toni sėdėjo ant suolelio miesto centre. Ji buvo apsivilkusi rudą paltą, pilkšvą skrybėlę ir juodus akinius. Visa tai buvo tik  stebėti žmones. Nužvelgdavo kiekvieną, miekas nesugebėdavo praslysti pro jos akis. Nes kažkur šitoje minioje yra Jis. Jai skirtas žmogus, su kuriuo ji praleis visą savo gyvenimą. Kuris ją myli, bet jo veido ji nėra mačiusi. Kažkur… Sapnai juk nemeluoja. Kiekviena diena yra paskirta ieškojimams, o kiekviena naktis atradimams. Kad iššifruoti tikslias detales, kiekvieną menkiausią smulkmeną.

 

 

Bim bam. Bim bam bim ½ bam. Tai buvo Žudikas. Didelis senas laikrodis, menantis neaišku kokius laikus. Nesimatė, kad buvo taisytas, bet visdėlto veikė.Jis skaičiavo kiekvieną sekundę praleistą čia. Kiekvienas jo rodyklės pasisukimas artino pabaigą. Tik tak. Tik tak… Metas. Toni atsikėlė, nusipurtė dulkes, nusiėmė akinius nuo saulės ir leidosi eiti. Laukia namai, jos tvirtovė. Tik gaila, niekas nelaukia.

  

 

Toni pravėrė savo namų duris. Ji užuodė naują kvapą. Tai buvo balkono gėlės. Kiekvieną vakarą ji sulaukdavo naujų. Kažkas jas nešė, tik Toni nežinojo kas. Aišku įtariamasis buvo. Vaikinas gyvenantis priešais esančiame name. Jų langai ir butai sutapo. Toni matė, kaip jis kasdien ją stebi, tačiau niekada nematė jo iš arti. Kiekvienas vakaras būdavo praleidžiamas nematomoje jo draugijoje. Ji sėdėdavo virtuvėje ir gerdavo arbatą, o jis būdavo už savo užuolaidos. Kad ir dabar merkdama naują puokštę jai nežinomo pavadinimo gėlių ir dėdama jo „Aš tave myliu“ raštelį į vazą ji jaučia žvilgsnį. Tačiau atsisukus ji mato tik švelniai sušmežuojančią užuolaidą.