Autorė: Jawa

Aplink, kiek akys mato, o jos ne kažin ką per tokį karštį jau begali įžiūrėti, plyti smėlis. Tik jis - smėlis, karšta Libijos saulė ir raitelis. Beduinas – toks raitelio vardas. Ne vergas, o laisvas sultono karys, bet pirmiausia – jo draugas. Jau keletas metų, kaip karys svečiuojasi svetingame sultono krašte. Bet netraukia jį rūmų prabanga, nei linksmybės. Smėlynai – jo namai. Beduino veidas įrudęs nuo karštos saulės. Jį jau sunku atskirti nuo vietinių, juo labiau, kad ne ką praščiau už juos moka joti žirgu, valdyti kardą ir kalbėti vietinių kalba. Beduinas visas buvo apsirengęs juodais drobiniais drabužiais, o galvos apdangalas ir užrištas pagal vietinių paprotį, tik ne juodas ar baltas, o žydras. Toks pat žydras kaip ir kario akys. Jūros žydrumo spalvos. Prie dešiniojo šono kabėjo lenktas arabiškas kardas, subtiliai graviruota sidabro rankena. O ant kairiosios rankos didžiojo piršto mūvėjo sidabrinį masyvų žiedą – antspaudą, su šeimos herbu. Raitelį nešė baltas arabiškas žirgas, arabiškas žirgas arabišku vardu – Basil. Tai viskas, ką jis turėjo su savimi, visas jo turtas – Basilis, kardas ir žiedas. Bet jis turėjo dar kai ką, iš aukščiau, dovaną, apie kurią ir pats dar nelabai suvokė. Beduinas liežuviu paliečia suskeldėjusias lūpas - „Gerti..vanduo..gerti..vandenį..“ Tarsi užsukta mintis vis kartojasi. Prie kaktos priglaudžia delną, užstoja saulės plyksėjimą į akis, žvilgsnis užkliūva kažkur į tolį. Raitelis visu kūnu įsitempia balne „O-a-z-ė??“. Paragina žirgą ir leidžiasi šuoliais į ten, kur turėtų būti gyva. Ir iš tiesų, šį kartą tai ne miražas, o tikrų tikriausia oazė, su tikra žalia žole, tikromis datulių pilnomis palmėmis, ir svarbiausia – tikru geriamu vandeniu. Tik pagirdęs žirgą, pats atsigaivinęs ir pasisotinęs, raitelis pastebėjo po gretima palme susispietusių vyrų būrelį. Vyrai nerimastingai tarpusavy kuždėjosi, skeryčiojo rankomis ir vis paslapčiom žvalgėsi į atvykėlį „Jis panašus į pasiklydusį sultono karį, jo žirgas eiklus ir kardas šveitrus. Jei nepaskubėsim, mums gali būti riesta, gal visas būrys jų čia netrukus atvyks..“ Tuo tarpu Beduinas užšoko ant žirgo ir neišduodamas savo nerimo, vis tik jėgos nelygios, jei tektų suremti kardus, mąstė „Jie apsirengę kaip vietiniai pirkliai, bet…Kažkas ne taip visame tame. Tie jų žvilgsniai.. pernelyg sukti, ir ką jie vis stengiasi paslėpti po tomis drobulėmis, saugo kaip savo akį, nelyg kokias brangenybes. Veikiau jie panašūs į kapų plėšikus, tikiuosi aš klystu, nei į pirklius“. Deja, Beduinas neklydo.

Kai prijojo oazės pakraštį, sultono karys nušoko nuo žirgo ir priklaupė ant žalios žolės vienu keliu toje vietoje, kur baigiasi oazė ir prasideda Kažkas. Taip, už žaliosios salos plytėjo Kažkas, neapčiuopiamas, ore tvyranti Nesatis. Gal dėl šios Nesaties ir kapų plėšikai delsė toliau judėti, laukdami įvykio. Beduinas pajuto, lyg į jį žiūrėtų daug akių, bet tik vienas Žvilgsnis. Jis ištiesė delną už ribos, kur baigiasi oazė, į Nesatį, pasėmė pilną saują deginančio smėlio ir suspaudė kumštyje. Bet karščio nepajuto, tuo metu visai nieko nebejuto. Tik užmerkė akis ir sušnabždėjo „Kas tu?“. Nuščiūvo paukščių giesmės, nurimo vėjas, prislopo vandens gurmėjimas, nutilo plėšikų šurmulys. Tačiau atsakymą išgirdo tik jis vienas, Beduinas. Raminantis balsas atsklido kartu su švelniu vėjeliu „Nurimk..nebijok..tai aš..vienas Žvilgsnis, dabar jau ne Kažkas, dabar, kai tu paėmei mane į savo saują, aš – Dykuma. Esu prieglobstis tyraširdžiams ir pražūtis piktavaliams, atmink tai Beduine, kaip tave vadina, sultono tyraširdi kary.“ Vis dar laikydamas sugnaiužtą smėlį saujoje raitelis vėl paklausė „Ar tu dabar esi karšta kaip ugnis?“. Dykuma vėjo balsu sušnareno „Mano smėlis karštas kažkam, bet dabar aš tau būsiu vėsinamai rami kaip vanduo. Aš tau padėsiu. Ten, kur tu žengsi, nebus karščio.“ Ir išbiro srovelėmis tarp pirštu vėsus Dykumos smėlis.

Beduinas lengvu šuoliu atsidūrė balne, pasilenkęs sukuždėjo Basiliui į ausį „Eime..“ Tačiau žirgas, tai – ne tas, kuriam kalbėjo Dykuma, jis pajudino ausis, pasimuistė, suprunkštė, bet taip ir nepajudėjo iš vietos. Raitelis prisimine „Ten, kur tu žengsi..“, na taip, tai jis turi pirmas eiti. Tad teko vėl leistis žemyn ir žengti į Dykumą. Nors, pats sau pripažino, balne jautėsi daug tvirčiau, nei ant žemės. Ir ištiesų, ten, kur žengė, jis jautė malonią vėsą, jokio svilinančio karščio, o aplink oras mirgėjo nuo kaitros, horizontas liejosi, buvo neįmanoma atskirti, kur baigiasi smėlynai ir kur prasideda dangaus skliautas. Basilis klusniai sekė kario pramintais pėdsakais, ten, kur buvo vėsu.

Visai prieš Saulei nusileidžiant Beduinas pajuto netekęs jėgų tęsti savo žygį, ir troškulys kankino, o aplink vien tik smėlis..Bet juk Dykuma žadėjo padėti. Parpuolęs kniūbsčias ant žemės, raitelis veidu prisiglaudė prie smėlio „Gerti..gerti..“. Ir, stebuklas, o gal ir ne, Beduinas pajuto kaip skruostas sumirko nuo vandens. „Gal tai mano sūrios ašaros, gal tai sūrus mano veido prakaitas? Bet ne, tai ne miražas, tai vanduo! Ačiū tau, Dykuma.“ Dykuma nusišypsojo jam smėlio šokiu „Kary, tau reikia pailsėti“. „Bet..bet aš skubu, man reikia tęsti savo žygį, ir..aš bijau čia sustoti, vidury smėlynų..“. „Nebijok, tai aš..pameni, esu prieglobstis tyraširdžiams ir pražūtis piktavaliams?“. Beduinas nebeturėjo jėgų priešintis nuovargiui, tad pasidavė. Dykuma užklojo raitelį puriu smėlio patalu ir saugojo jį nuo nakties demonų dainuodama vėjo lopšinę.

Taip beduinas, kartu su ištikimuoju draugu Basiliu keliavo septynias naktis ir šešias dienas. Dykuma visada buvo šalia, ji neapleido narsiojo kario. Dienomis Beduiną lydėjo sudėtingiausi Dykumos smėlio šokio reginiai, o vakarais guosdavo jos vėjo lopšinės. Septintosios dienos ankstyva rytą sultono karys, atsigręžęs pažiūrėjo į nueitą kelią už savęs, ir už kokių 30 žingsnių pamatė ryškių kontūrų smėlio kauburėlius, nelyg užpustytų sėdinčių žmonių. Prisiartino, ir tikrai, neklydo, aplink mėtėsi juodų drabužių draikanos, brangenybės, o iš kapų plėšikų tik sustingusios mumijos likę, siaubo perkreiptais veidais. Beduinas vėl prisiminė „Tai štai kodėl jie taip nerimastingai mane stebėjo, tik dabar man paaiškėjo jų kėslai..Bet..kaip..kaip..jie čia, kaip nepastebėjau jų, kas jiems nutiko?“. „Jie persekiojo tave, nenorėjau, kad žūtum nuo šitų niekšų užnuodytų durklų.. Esu prieglobstis tyraširdžiams ir pražūtis piktavaliams, Beduine“.

Tos pačios dienos vakarą karys priėjo Tarhuno miesto vartus. „Na, regis, aš jau pasiekiau savo laikinos kelionės tikslą. Aš, ir Basilis dėkojame tau už viską, Dykuma. Ir net neįsivaizduoju, kaip galėčiau atsilyginti. Ar mes dar kada pasimatysime?“. „Man didžiausias atlygis, kad sutikau tave, ir mes tikrai dar pasimatysime, vienaip ar kitaip, jei ne čia, tai kur nors kitur..“. Mirktelėjo akį Dykuma Beduinui ir išnyko lengvu smėlio šokio žingsneliu. Aplink vėl įsivyravo Nesatis.