Autorė: Evelina

    

***

 

Esu žiema. Balta kaip pienas.
Minkšta kaip katino kailiukas.
Su manimi esi tu vienas. Ir ne vienas.
O po sočių pietų ne ledas aš, o šiltas rūkas.

 

Esu pavasaris. Veržlus ir neprotingas,
Taip erzinančiai nenuspėjamas.
Aistros tiek daug, ramybės štai pristinga.
Siaučiu kaip tas pasiutęs vėjas.

  

Esu aš vasara. Brandi, karšta, vaisinga,
Sušildanti ir migdanti glėby kaip vaiką.
Many sultingais obuoliais ir kriaušėm sninga.
Galiu aš girdyt ir maitint be saiko.

 

Esu ruduo. Esu aš į save kelionė.
Geltonų ir raudonų lapų mirgesy
Lietaus ir paukščių “viso gero” fone
Esu džiaugsme. Esu ir liūdesy.

 

Ir dar. Esu svajonė.
Šilta jauki.
Esu aš. Aš esu.
Tiki?

 

*** 

 

kai atsiranda laiko paklausyti, ką širdis dainuoja,
ant popieriaus kaip vilnys išplaukia eilutės
ir raidės posmus už mane dėlioja, o juos sudėjusios rimuoja
aplinkui lakstant valandoms, sekundėms bei minutėms

 

ir laikas atsipūtęs man iš lėto pasakoja apie ilgesį
apie daugybę neįvykusių susitikimų ir kelionių
ir apie tai, ko iš manęs jis laukia, ko dar tikisi
o tikisi tai daug, daugiau nei liko laiko man be abejonių

 

kaip teptuku ranka piešiu aš horizonto plačią liniją
tenai, šventai tikiu, tasai padūkęs laikas nuteka
įsivaizduojamu laivu į jį įsivaizduojamom nėrim ir minijom
įsivaizduojamai plaukiu į ramų, manęs laukiantį užutėkį

 

***

 

Saulėlydžiai veda iš proto
Pakrantės bangas ir medūzas
Neblaivūs rimti poetai
Po kopas gainiojas mūzas

 

Bohemiškos lėtos senmergės
Iš lėto vysta ant smėlio
Jų akys juodos it gervuogės
Įsisiurbia vakaro mėlin

 

Jos traukia galaktikas tūkstančiais
Vilioja iš Marso vyrus
Jų sielos neramios, dūkstančios
Tik šypsenos nusivylusios

 

Jų rankos glosto dar nesančius
Ir lūpos sako “per amžius”
Juk kaltos tos dienos taip lekiančios
Ir laikas veidus paglamžęs

 

***

 

Ar tu žinai, kad mes nemirsim?
Rytoj, poryt, po šimto metų?
Todėl į nieką ir nevirsim
Kitiems tos liūdnos graudžios natos.

 

Ne mūsų verks, ne mums jie melsis
Aplink karstus už daug auksinių
Tu tik užmigsi. Atsikelsi.
Ir lauksiu aš – vis dar blondinė.

 

Paimsiu vėl tave už rankos
Vos vos, lengvai, lyg nelaikyčiau
Aplink šešėliai tyliai slankios
Ir lies atsargiai lyg netyčia.

 

Tačiau jauku bus kaip vaikystėj
Prieš miegą pasakos beklausant
Mes nemirėm, mielasis, aš neklystu
Ir dar po taurę – balto, sauso

 

***

 

Nei dienos be mirties
Nei minutės be oro
Nei nakties be minties
Nei sekundės be noro

 

Tris dienas be vandens
Visi metai be karo
Nuo žiemos lig rudens
Iš namų lyg nuo maro

 

Bėgt devynis metus
Tarsi vytų be saiko
Susirasti kitus
Ir pabėgt pirma laiko

 

Nenurimt niekada
Siaučiant vėtrai prie tako
“Neramiam vandeny
Gyvenu!”, - ji man sako

 

***

 

Auštant sklaidosi rūkas virš pievos
Ir vėsa tyliai rangos per kūną
Saugo pušys kaip kambario sienos
Tu sakai man, kad šitaip nebūna

 

Kad nebūna štai šitokio jausmo
Kai pritrūksta net oro įkvėpti
Balansuoji tarp džiaugsmo ir skausmo
Tarp tylos šitoks poreikis rėkti

 

Tarp gyvenimo mirti taip noris
Kad užmerki akis tarsi amžiams
Toks bekūnis, bekvapis, besvoris
Toks sunkus lyg akmuo. Ir toks lengvas