Paskutinis maršrutas.

Kelyje paskutinis maršrutas.

Nesustojo manęs pasiimt.

Per įkaitusį kelio asfaltą,

Basomis bėgu jo pasivyt.

Nesustojo, tikriausiai jau pilnas,

Bet ar sunku mane sutalpint.

Aš sėdėčiau spintelėj bagažo,

Nereikėtų net bilieto pirkt.

Sustabdyk, tą bevertį vežimą,

Dėl kurio man taip teko kentėt,

Pusę kelio lėkiau per arimą,

Ar sunku Tau mane pavežėt?

Aš tik vabalas, vargšė musytė,

Taip norėjau pakliūt pas tave,

Tavo nosį kojytėm kasyti,

Ir kas naktį ragauti tavęs.

Kelyje paskutinis maršrutas,

Nesustoja jis man niekada.

Jis nevertina mano esybės,

Jo mintyse esu tuštuma.

Lietuva

Tu buvai kažkada atiduota,

Tyliai naštą nešei ant pečių.

Mano brolių ir sesių išduota,

Pažymėta šventųjų krauju.

Paslėpta Tu tarp rymančių karklų,

Tarp beribių dangaus vandenų.

Nors kentėčiau dėl Tavęs iš alkio,

Bet tėvynės palikt negaliu.

Slogų vakarą, leisis kai saulė,

Atsisėsiu po beržo medžiu.

Mes lietuviai, vieni šiam pasaulį,

Nepalikime žemių tuščių!

Kalėdų dovana

Nutilo muzika, nusinešė visus garsus,

Ir aš jaučiu kaip ūžia vėjas kamine.

Einu Žeme jau tęžtančiu sniegu,

Tarp dūmų krintančių, ausis man užgula tyla.

Uždegus žvakę pakelėj, sustoju ir verkiu,

Praeiviai eina tartum būčiau netikra.

Šešėliai skubantys sustingsta prie akių

Ir mano skausmas pasislepia sniege.

Namo sugrįžus- stalas be kėdžių prisėsti,

Eglutė kvepianti be šventinių žaislų.

Ir židinio ugnis, žarijos spėjusios atvėsti

Ant kilimo pernykštės krūvos dovanų.

Aš paprašysiu šiemet prisimint visų

Ką turit, laukiat, bet pamirštate brangint,

Nes šiemet per Kalėdas dovanų

Prašysiu to ko jau negalima grąžint.

Gitara.

Aš paimu tave į savo rankas.

Stipriai suspaudžiu.

Širdis apsąla ir negaliu kvėpuot.

Tu tyliai prabyli.

Bet skaitai ne žodžius.

Malonų jutimą pajausti galiu.

Kaip perskverbia kūną didžiulė banga,

Įsiskverbia ji į širdį ir ten pasilieka.

Tuk tuk. Ritmingai plaka manyje.

Aš paimu tave ir užkeliu lėtai ant savo kūno.

Jaučiu kaip tyliai susiliejam.

Ačiū. Tu čia. Ir jie visi aplinkui.

Ne tokie. Ne jie. Ne tu. Ne aš.

Ir jie aplinkui svetimi atrodo.

Nors tu identiškai nulieta pagal juos.

Bet tu šalia. Ir perbėga per kojas šiurpas.

Aš pajuntu kaip kūnas dreba.

Tai malonumas. Stok, prašau.

Gana. Užtenka.

Tu būsi čia. Tol kol pareisiu.

Esybė tavo priklausys tik man.

Tu liksi mano vergė.

Amžinai sukaustyta sapne.

Ir tiktai mo rankomis tu jausiesi gyva.

Tu būsi mano. Tu esi ir liksi.

Stovėk. Ir lauk kol aš sugrįšiu.

Tyli nostalgija

Kai aš gimiau mane karštai mylėjai,

Supai ant rankų ir šalia glaudei.

Kai aš gimiau mane mylėt turėjai,

Nes mane kūrei, auginai, gimdei.

Mažas rankytes spausdavai tarp pirštų,

Liaunus pirštukus lūpom bučiavai.

Savoj krūtinėj nešiojai mano vardą

Ir tylią naktį lopšinę niūniavai.

Maža širdelė keitėsi ir augo,

Stiprėjo nuomonė ir keitėsi jausmai.

Nejučiomis, mane palaikius saule

Tu uždengei, nes aš žibėjau per stipriai.

Aš nuėjau išgrįsti savo tako

O tu likai stovėt prie akmenų.

Stebuklą mažą glėbyje suspaudus,

Tu pamiršai, kad būna jų ir didelių.

Sustojusi su nerimu atgal žvelgiu,

Nes niekas neveda už rankos.

Einu duobėtu, dumblinu taku,

Kurį tepuošia siluetai blankūs.

Maža mergytė greitai augo,

Pamiršo šilumą mamos pečių,

Suprast, kad kitą širdį saugo,

Aš dar nemoku, nenoriu, negaliu.

Ir vieną dieną išeisiu aš į platų kelią,

Tačiau dabar tik vieškeliu brendu,

Surasiu širdį, kurioje brangintų,

Labiau už auksą mano ištartus žodžius.