Autorius: Vakaris

 

 

  

Kaip žinia, kiekvieną dieną pasaulyje dingsta šimtai, gal tūkstančiai žmonių. Dingsta be žinios! Prapuola lyg skradžiai žemę. Ir niekieno tai nestebina. Visi šį reiškinį priima kaip neišvengiamą kasdienybę. Mažai kas sunerimsta patyręs apie tokį nutikimą iš spaudos ar televizijos.

 

Kai viename Portugalijos laikraštyje, nusikaltimų bei kriminalų rubrikoje buvo pranešta apie piliečio Adriano P. dingimą, atsitiktinės akys už to neužkliuvo. Nelaimė visu “ūgiu” užgriuvo artimuosius. Šie įtikinėjo save, jog tai tik nesusipratimas ir galų gale reikalas išsispręs gerai. Tuo tarpu pats pagrobtasis suvokė, į kokią nepavydėtiną padėtį patekęs.

 

Visuose kraštuose laikas nuo laiko dingsta žmonės, ne vien Portugalijoje. Antai daug gyventojų turinčiose valstybėse tai netgi ne visada oficialiai užfiksuojama, nors prapuolenių mastai kur kas didesni. Gal kai kurie net slaptai nudžiunga. Kinijoje, neskaitant kitų nelaimėlių, prapuolė gyventojas vardu Bao. Jis taipogi supratęs ištikusią lemtį pasidavė kaustančiam siaubui. Bao žinojo, kad jo tikriausiai niekas nepasiges. Jis vienišas, giminių neturi, gyvena atokiai. Užteko vieną kartą atvykti į Šanchajaus minią, ir pakliuvo. Yra kaimynai, yra draugai, tačiau žinodami Bao nerimastingą bei nepriklausomą būdą, jie nė už ką nepagalvos, jog jų bičiulį pagrobė; greičiau tas bus išvažiavęs užsienin ar kur nors kitur iškeliavęs niekam nieko nesakęs. Faktui įvykus, Bao apgailestavo dėl šių savo charakterio savybių.

 

Būdami toli vienas nuo kito, kone priešinguose pasaulio galuose, portugalas Adrianas ir kinas Bao dalijosi tokiu pačiu likimu.

 

Taip pat likimas pasirinko su Bao bei Adrianu suvesti Zurį iš Kongo. Arba Zuris pats jį pasirinko. Šis vyras sutiko būti “pagrobtas” laisva valia. Jo šeima gyveno neįtikėtinai vargingai, galo su galu niekaip nesudurdami. Jeigu ne humanitarinė pagalba, ko gero, neišsiverstų. Todėl kai į Zurio kaimą vieną rytą atėjo solidus ponas ir pirmam sutiktam kongiečiui pasiūlė už didelius, vaje, beprotiškai didelius pinigus sutikti pasitarnauti mokslui, šis vardan šeimos gerovės su džiaugsmu sutiko. Jis negalvojo apie save, tik apie šeimą, už kurią ją sukūręs tapo amžinai atsakingas. Žmona ir vaikai raudojo ilgai nematysiantys vyro bei tėvo, tačiau širdyse vertino jo pasiaukojimą.

 

Tuo metu kai trys išrinktieji iš skirtingų Žemės rutulio taškų judėjo į tašką A Zambijos respublikoje, keli “požeminiai” (underground’iniai) mokslininkai karštai ginčijosi, ar jų sumanytas tyrimas gali duoti bent kokių apčiuopiamų rezultatų. Juodoji rinka pažadėjo parūpinti eksperimentui reikalingų “pelių”. Neseniai pranešė jas jau gabenanti nurodyton vieton. Jaudulį bei lūkesčius tramdė rooibos arbata, kurios per parą slaptoje laboratorijoje buvo išgeriama galonai, o iš Pietų Afrikos Respublikos vežamų arbatžolių per savaitę suvartojama kilogramai.

 

Daug mokslininkams atsiėjo šis rizikingas sumanymas. Vis dėlto rėmėjų atsirado, nors teko turėti reikalų su “nešvariomis” kompanijomis. Šios laboratorijos legalioje rinkoje niekas nežino, ji neįregistruota, skirta slaptiems bandymams, kuriems nepritarė nei JAV, nei Europos Sąjunga, nei Azijos valstybės. Greičiausiai jiems nepritartų jokia žmogaus teises ginanti organizacija pasaulyje. Taigi teko suktis nusikalstant.

 

Bendru nutarimu tyrėjai nutarė į bandymą įtraukti skirtingų rasių atstovus. Tarp jų pačių nebuvo nei vieno kino, kongiečio ar portugalo. Reikale pasitarnaus afrikietis, europietis bei azijietis. Vėliau, būtinybei iškilus, bus pasitelktos moterys.

 

- Kol kas vaikai buvo tik apklausti. Nepakenktų paskiau eksperimente panaudoti vaikus. Taipogi moteris, senus žmones. Visokio amžiaus, visokio išsilavinimo, - aiškino į rooibos puodelį burbuliuojantis profesorius.

 

- Nebent vėliau, - atsakė kolega. – Su vaikais sudėtingiau.

 

- Kur tu įžvelgi sudėtingumą? – nesutiko pirmasis. – Argi trūksta beglobių, neprižiūrimų vaikų? Esant pinigo, galėtum suveikti bet kokį. Juos paprasta prisivilioti, jie nieko nesupras. Be to, mes ne banditai, o tiesiog dėl idėjos pamišę mokslininkai, todėl stengsimės sukelti kuo mažiau žalos organizmui, kad operacijos būtų sėkmingos, sveikata nesutrikdyta.

 

- Verta pasistengti. Europoje dėl to vieno pradingusiojo jau dabar turbūt kilo didžiausias ažiotažas. Ten rasti bandomųjų sudėtingiausia, - prisidėjo tyrėjas iš Šiaurės. – Kinijoje kitaip. Ten vienu daugiau ar mažiau – sunku pastebėti. O jei pastebėsi, tai surasti – Sizifo darbas.

 

- Žinoma, - įsiterpė europietis mokslininkas. – Lengviausia su afrikiečiais. Dėl dolerio jie su viskuo sutiktų. Jei nebūtų Afrikos, arba jei ji būtų kitokia, mums būtų daug sunkiau. Čia palyginti be problemų laboratoriją įsirengėme. Niekam neskauda galvos, kas joje vyks. Užkišome šlamančiaisiais, ir jos nepaviešino. Rojus!

 

Mokslininkas sriūbtelėjo rooibos, nusiplikindamas liežuvio galiuką bei apatinės lūpos vidinę odelę. Net pačepsėjo.

 

- Kaip dėl mūsų pagrindinio klausimo vaikams? Ką jie į tai atsakė? – pasiteiravo siaurų akių vyriškis.

 

- Jų atsakymai stulbina! – atsiliepė apklausą užsakęs kolega. – Virš devyniasdešimt procentų vaikų atsakė, kad akyse!

 

- Sako, vaikai niekada neklysta.

 

- Mhm, - pamykė kažkuris. – Teks turėti omeny ir šitą variantą.

 

- Tačiau, nors mūsų eksperimentas nelegalus, aš, ir mes visi, save laikome mokslininkais, ne nusikaltėliais, dėl to stengsimės, jog mūsų pacientai patirtų kuo mažiau žalos.

 

Galėjo jis taip ir nesakyti. Šiuo klausimu bendradarbiai seniai susitarę.

 

Į laboratorijos teritoriją įvažiavo trys džipai su Bao, Zuriu ir Adrianu kaip garbingais svečiais. Iš tiesų jie buvo surišti, užkištomis burnomis. Juos saugojo po trejetą “apsauginių”, neskaitant vairuotojo. Visą kelionės laiką jiems buvo aiškinama, kaip jie kelsią mokslą, kaip eksperimentatoriai jiems nieko bloga nelinkį, tad elgsis kuo švelniausiai bei pagarbiausiai, o jei “ponai” nepasididžiuos ir neatsisakys užmokesčio, jiems už jų “vargą” bei “pasiaukojimą” netgi bus sumokėta.

 

Sureaguota skirtingai. Adrianas ruošėsi blogiausiam, netikėdamas nė vienu girdimu žodžiu, sielvartavo dėl tokio gyvenimo finalo bei paliktos šeimos, kuriai be jo bus itin sunku. Jis prisiminė Dievą, nors bažnyčion jau keliasdešimt metų nevaikščiojo.

 

Bao kažkuria esybės dalimi tikėjo grobikų žodžiais, bent mėgino save įtikinti, jog tie nemeluoją. Jis manė jam tekus ne pačią blogiausią dalią. Jei tik bandymų metų nebus apkrėstas kokiu kosminiu virusu, nuo kitokių “cholerų” turėtų atsigauti. Kinas visa širdimi troško, kad nebūtų tądien vykęs į Šanchajų, visgi įvykus kas įvyko, jis kiek susidomėjo šiuo gyvenimo posūkiu ir spėliojo, į ką visa tai gali atvesti galų gale.

 

Zuris tarp jų buvo laimingiausias. Savo akimis išvydęs, kaip jo amžinai pusalkaniams šeimos nariams įteiktas neįtikėtinas pluoštas grynųjų pinigų, jis džiaugėsi už juos. Savimi ne taip labai rūpinosi. Jeigu ir mirtų, jam būtų ramu dėl žmonos bei vaikelių ateities. Betgi daug tikimybės, jog jis vėliau pareis į savo namus toks koks visada – juk ne mėsos fabrikui parsidavė. Kiek apšvietė palydovai, su juo dirbs medicinos specialistai, galbūt išgydys kai kuriuos negalavimus.

 

Nuo to kongiečiui dar ramiau tapo. Jis sėdėjo džipe nesurištas, net išsišiepęs, tuo glumindamas ginkluotus lydinčiuosius, pasirengusius vos ne Mortal Combat’ui ant galinės automobilio sėdynės. Kaip gyvi pirmą sykį gabena tokį nuotaikingą “triušį” į laboratoriją; jis pats leidžiasi įdedamas į narvelį. O kad daugiau tokių “fruktų”…

 

Džipai įriedėjo į aptvertą kiemą. Neišvaizdus pastatėlis, imituojantis paprastą gydymo įstaigą, nepadarė įspūdžio. Natūralu: oficialiai tai – iš tiesų veikianti nedidelė ligoninė. Vis dėlto plačiausi korpusai – po žeme. Apie juos nežino nei vienas ligonis. Pagrobtiesiems atvykus, nei kieme, nei prie langų nesimatė jokio žmogaus. Suraišiotas Adrianas besipinančiomis iš siaubo kojomis buvo baksnojamas eiti į priekį. Jis balansavo ant sąmonės netekimo ribos. Bao ėjo mažumą laisviau, surištomis rankomis, kaip ir portugalas užkimšta burna, prisibijodamas šautuvų. Vien Zuris žengė laisvas kaip jo pagrobėjai, skubėdamas net pirmiau už juos parodyton pusėn. “Šeimininkai” paprašė einant kiemu tylėti it vandens prisisrėbus, ir nuoširdusis kongietis sučiaupęs lūpas nė nemanė nepaklusti. Tada jie vieni kitus išvydo. Bao su Adrianu persimetė paniškais žvilgsniais, tačiau nenorėjo tikėti, kad juodaodis – irgi jų dalios bendrininkas.

 

Pagrobtieji suėjo į vieną nedidelį kambariuką pastato kairėje. Jame nebuvo langų, durys tvirtos nelyg šarvas, sienos išdengtos minkštais apmušalais kaip įrašų studijoje. Lempos spinduliavo dirbtinę dienos šviesą. Tuojau durys buvo užšautos. Pagrobtieji susėdo ant paruoštų fotelių. Jiems iš šonų sustojo augaloti “palydovai” su ginklais bei antveidžiais.