Autorius: Vilius Litvinavičius

 

 

Įrieda Kuzmičius pagal vieną adresą, o namo nė velnio nesimato, tik tarp krūmokšnių kažkokia aukšta tvora, be vartų, vien prie stuobrio drevės kažkas peiliu išpjaustęs: “Laiškus ir spaudą dėti čia.” Ką daryti? Išsitraukė Kuzmičius iš krepšio storą laikraštį ir makt į drevę. O iš ten kaip kilo zyzimas… Vapsvų debesis šovė į viršų, net saulę užtemdė! Kai puolė jos gelti Kuzmičių, akyse dar tamsiau pasidarė. Dviratį palikęs, krepšį numetęs, kad šoks bėgti per krūmus, bet kakta tiesiu taikymu į tvorą plojosi, net melsvi žaibai iš akių į visas puses pasipylė. Taigi stryktelėjo Kuzmičius į viršų, nors buvo nepaslankus kaip bulvių maišas, bet persivertė į kitą pusę ir šlioptelėjo ant minkštų samanų, tačiau jokių gyvybiškai svarbių kūno organų rimtai nesusitrenkė. O kvailos vapsvos nė nesusiprato dirstelėti už tvoros. Taip Kuzmičius stebuklingai išsigelbėjo.

 

                      Žingsniuoja Kuzmičius, dairosi aplinkui – atsistebėti negali. Žibučių kilimai visur išsiskleidę, raktažolės geltonuoja sumišai su pakalnučių lopais. Kai kurioms gėlėms jau seniai praėjęs laikas žydėti. Ne tas metų laikas, ne pavasaris, o pats Seimo rinkimų kampanijos metas ir įkarštis. Kaip kvepia aplinkui. Taip maloniai… Kažkuo labai skaniu. Šaltinėlis švelnutėliai čiurlena. Švelniau negu Kuzmičiaus dainelė. Trykšta tarp kelių akmenų, tik vanduo kažkoks rudas, su daugybe baltų putų. Atpažino jautri Kuzmičiaus nosis, kad tai šviežias alutis linksmai šnekučiuoja. Puolė jis srėbti tą taurų gėrimą, net paspringdamas, tik pilvas pučiasi kaip balionas. O vėjas dar kitą malonų, anksčiau budrių šnervių pagautą kvapelį atneša. Žvilgt Kuzmičius į viršų – beržas net linksta nuo kekių keptų parūkytų dešrelių, tik čirška lyg ant žarijų, tik garuoja… Kaip bananai Afrikoje, tik ką čia lyginti. Griebė Kuzmičius dešreles skinti bei jas žiaumoti užsigerdamas alumi. Apsunko nuo tokio sunkaus maisto, atsisėdo jis ant kelmelio. Priešais, per netolimą pievą, kažkokie rūko tumulai draikosi. Gal alučio padauginta? Bet vėjas nunešė tas baltas draikanas – oi, koks vaizdas atsivėrė! Tai bent peizažas… Dvylika nepaprasto grožio nuogų mergaičių tik krykštauja ežerėlyje, o iš ten vėjelis šampano dvelksmus atneša. Išlipo mergaitės ant kranto – kad dūksta, kad dūksta… Ir jokio drabužėlio. Kuzmičiui kvapą gniaužia.

 

                      Jis taip įsižiūrėjo, kad nė nepajuto kaip viduriuose visokių dujų nuo galybės suryto maisto ir išgerto alaus prisikaupė. O mintis tokia graži atėjo…: “Kai žmogus saikingai išgėręs, jis iškart pasijunta savo vietoje.” Ir Kuzmičius taip tyliai: pūkšt-pūkšt tas dujas ant kelmelio paleido. Kelmas kad sutraškės… Šerdis iššoko tarytum kokia spyruoklė, Kuzmičiui kelnes pradūrė, įsmigo į užpakalinę algą ir makaluoja, makaluoja. Bando Kuzmičius pasikelti, bet klastingos šaknys jį apraizgė už parankių, net pakrutėti neįmanoma. Pagaliau bent litras skysčio, lyg iš geros klizmos, pliūptelėjo jam tiesiai į skrandį. Šaknys tą pačią akimirką nusviro, atgal į žemę sulindo, ir Kuzmičius svyruodamas jau ne nuo alaus, sugebėjo pakilti nuo kelmelio. Nuėjo gal dešimt žingsnių, kai skystis pradėjo pagal savo paskirtį veikti, tik spėjo Kuzmičius prasisegti diržą, kai su bjauriu plerpimu trykštelėjo rudos tyrės srautas, tiesiai ant žibučių ir pakalnučių, kokių penkių metrų plotu, net raktažolėms kliuvo. Visos dešrelės ir alutis perniek nuėjo… Kvapas pasklido, kad… Gailiai  sukliko mergaitės tą slogią smarvę užuodusios, pastebėjo vidury laukymės pritūpusį Kuzmičių ir išsilakstė į visas puses.

 

                      Kuzmičius taipolei pasipustė padus, kad kuo veikiau apleistų nemaloniai prakvipusią nusikaltimo vietą, idant kas nors dar grėsmingesnis neužkluptų. Už kelių žingsnių įsipainiojo į tokius tankumynus, įsivėlė į tokius apynynus bei apsiraizgė žolėmis lyg supančiotas. Kitą akimirką pasijuto velkamas per žemę tinkle ir iš visos sveikatos cypiančia tonacija paleido kliegti kakarinę. Apipuvę stuobriai, apynių čiuptuvais apipainioję Kuzmičių nuo ausų iki kojų, vilko jį visiškai nežinoma kryptimi, gilyn į tankmę, kad anas nerėktų, vienas užpuolikų įgrūdo jam į žabtus kartųjį baravyką. Gomurys liepsnojo lyg nuo žarijos. Visas išvoliotas žemėmis ir spygliais, panašus į ežį, pagaliau buvo atitemptas į kažkokį medinį namą, kurio sienojai į visas puses skleidė šakas ir žaliavo. Menės viduryje, už akmeninių skobnių, sėdėjo senis ilga žalia barzda, vietomis pamarginta žilėmis. “Kažkokie valkatos!” – mintyse pasipiktino Kuzmičius.

 

- Ką čia atvilkote, stuobriai? - maloniu balsu pasiteiravo šios keistos rančos šeimininkas.

 

- Kažkoks nevėkšla ir besmegenis, – rimtu tonu paaiškino tarnas. –  Vien į jo šlykščią rožą pasižiūrėk.

 

- Fui! – nusipurtė žaliabarzdis. - Kodėl tavo toks atgrasus snukis?

 

Kuzmičius išsiviepė iki ausų, bandydamas pavaizduoti pasitenkinimą.

 

- Nors apsivemk, – perkreipė burną žaliabarzdis. – Bet idioto fizionomija dar ne pagrindas suimti jos savininką. Kas tu toks, mulki?

 

- Aš esu patriotas, – išdidžiai prisistatė Kuzmičius.

 

- Kas? Kas per padaras? – nustebo senis ir dirstelėjo į patarėjus, laukdamas iš jų aiškesnio atsakymo. 

 

- Gal kažkokia žiurkių rūšis, – gūžtelėjo kerplėšomis vienas stuobrys, vešliai apaugęs dar ir kelmučiais, dėl to garbanotas kaip avinas.

 

- Kad jis nepanašus į krysą, - suabejojo kitas, beveik visiškai nusilupusia žieve, matyt, kažkuo sirgo arba buvo apipiltas kokiais baisiais chemikalais.

 

- Tai į ką jis, tavo nuomone, panašus? – klausė garbanius stuobrys.

 

Plikasis stuobrys ilgam ir mįslingai įsispoksojo į Kuzmičių.

 

- Vsio jasna, – reikšmingai pasakė nutriušėlis. – Jis panašus į idiotą.

 

- Išeina, kad patriotas tai būtų… žiurkės ir idioto hibridas. Hm! Tu ką nors supranti?

 

- Ni chrena, – papurtė medinę makaulę plikasis stuobrys.

 

- Tai ką veikei mano sode? – paklausė senis.

 

- Ruošiausi į Seimą… bet…, – ėmė lementi Kuzmičius.

 

- Bet čia nėra jokio Seimo! – suriko žaliabarzdis senis. – Ar supranti, kur pataikei? Gal tu nesveikas?