Autorius: Linas Rimkus

 

 

Aš kaip vanduo, tekantis kažkur, kad surasti savo jūrą, o po to susijungti su vandenynu.

 

Aš noriu papasakoti apie savo tekančią Upę.

 

Mano upė teka iš Lietaus krašto. Aš esu vanduo. Aš esu praeitis, dabartis ir ateitis kartu. Aš esu istorija. Ir kai aš matau kažka aplink save, aš pasiimu sau, kad papasakot kitiems. Nes aš tai tas, kas pasiima laiką ir nesugrąžina atgal. Aš teku teku. Aš teku ir pasakojų istoriją tau Vandens vardu…

 

            Kažkada aš buvau Lietus. Aš buvau Lietus, kuris priklausė Lietaus kraštui. Bet atėjo vasara ir Saulė užvaldė dangaus padangę. Lietus taip nusiminė dėl to, jog tapo Upės vandeniu. Dabar aš, kaip Vanduo visada pamena kaip buvo Lietus ir kaip jis valdė tą kraštą.

 

Aš niekuo nepasikeičiau. Aš vis dar turiu mėlynus plaukus, mėlynas akis ir mėlynus delnus. Tik va, mano vieta jau nebe ta - danguje. Dabar aš čia, žemai, žemėje ir teku teku be pabaigos kažkur.

 

Aš buvau Lietus, bet visas išsiliejau. Išsiliejau ant žemės, ant kalnų.

 

Kai krito mano ašaros, susidarė ežeras, ant kalno vardu Abu.

 

Ežeras vis didėjo ir didėjo su kiekviena diena. Kol viena gražią dieną ežeras pradėjo lietis per kraštus. Vanduo buvo nesustabdomas. Vanduo buvo tartum didelė nenugalima armija karių. Taip ežeras virto Upe. Upe, kuri teka man nezinia kur…

 

Bet prieš tai, kai aš buvau Lietus, aš buvau Ugnis. Ugnis kuri šypsojos ir žaidė prieš Saulę. Ugnis ir Saulė buvo panašūs. Jie buvo abu karšti ir nenugalimi. Ugnis visada norėjo susijungti su Saule, bet vis kažkas sumaišydavo Ugnies planus. Tai naktis, tai ilga žiema vis sugriaudavo Ugnies svajones. Bet vieną kartą Ugnis buvo tokia aukšta, jog palietė dangų. Saulė nebėgo, ji liko laukti Ugnies rankų. Ir Ugnies rankos paliete Saulės plaukus. Ir tapo tuomet be galo šviesu. Visiems buvo keista matyti, kad net žvaigždės nėjo miegot. Bet kai kam nepatiko tas keistas dalykas ir tam kažkas buvo Kipšas. Kipšas metė žaibo strėlę į karštą porą. Strelė pataikė Ugniai į ranką. Ugnis suvirpėjo ir pakilo baisus vėjas. Ugnis vis kovojo ir kovojo, bet vėjas buvo stipresnis. O Saulė išsigando Kipšo, nes Kipšas pakvietė Tamsą. Saulė pasitraukė. Ugnis išblėso ir išgaravo. Taip Ugnis tapo Debesėliu iš kurio susidare Lietus. Taip Saulė daugiau nebeateina į tą kraštą, kur gyvena Lietus. Taip Saulė ir Ugnis nebedraugauja drauge…

 

Norėčiau vėl kada būt Ugnim. Aš pasiilgau savęs, stipraus, drąsaus ir maištingo.

 

Šiandien prie tekančio Vandens buvo priejęs Užkerėtas. Vanduo pažinojo Užkerėtą. Vanduo atpažino jo baimės akis ir neramų būdą. Vanduo jau žinojo apie ką kalbės Užkerėtas su juo. Užkerėtas kalbejo apie smurtą, pažeminimą ir burtus. Užkerėtas kalbėjo kalbėjo, o Vanduo kantriai klausėsi ir tylejo. Taip Užkerėtas pasakojo tol, kol atsiminė, kad reikia grįžt namo. Tuomet Užkerėtas padėkojo Vandeniui už tylą ir ramus nuėjo į tamsų mišką. Vanduo nieko neatsakė, nes žinojo, kad Užkerėtas dar ateis pas jį. Tam, kad vėl papasakoti. Tam, kad padovanoti savo ašaras jam. Tam, kad parodyt savo eilinį pasirodymą.

 

Šiandien taip pat buvo priėjus gražuolė su kaštoniniais plaukais. Ji žvelgė giliai į Vandenį ir kažko laukė. Ji laukė ir tikėjos. Ji tyliai be žodžių prašė. Bet Vanduo yra tik vanduo. Vanduo neturi kūno. Vanduo neturi rankų. Todel gražuolė nesulaukus savo noro atsistojo ir išėjo. Išėjo ir nežinia ar kada prieis prie to tekančio Vandens.

 

-Nuteiskit! Nuteiskit mane! – sušuko kartą nesivaldantis Užkerėtas, - užmuškit mane, nes ramybės man nėra.

 

O Vanduo tekėjo pro šalį ir keistai pažvelgė į Užkerėtą.

 

-Ech, beprotis…, - pasakė sau Vanduo, - gerai, pabūsiu su tavim ir patylėsiu šalia tavęs. Gal išeis tave apramint…

 

Tuomet Užkerėtas lyg būtų girdėjęs Vandens kalbą, staiga nusiramino ir atsisėdo šalia tekančiojo.

 

Prie Vandens ateidavo daugelis. Tarp jų buvo ir alavinis kareivėlis. Kartą jis papasakojo kaip jis prarado garbę. Kitą kartą jis papasakojo apie pražuvusią meilę. Vanduo norejo padėti kareivėliui. Vanduo pirmai nuramino ir nebyliai pasakė į akis paslaptį “ka daryti” jam. Kareivėlis nusišypsojo ir nuėjo. Nuėjo, bet užmiršo padekot už patarimą. Todėl kareivėlis paskui užmiršo ir liko toks kaip prieš tai pasimetęs.

 

Atėjo vasara. Atėjo naujas metas. Kažkas keičiasi, bet kai kas išlieka kaip ir anksčiau, kaip tas akmenėlis. Užkerėtas vėl atėjo prie Vandens.

 

-Išklausyk mane, - tarė Užkerėtas, - man viskas nusibodo. Aš taip nuo visko pavargau. Aš taip žiauriai pavargau. Aš jau nebetikiu niekuo. Visa tai didžiausias absurdas. Padėk suprast man save. Kaip žengti drąsų žingsnį? Aš žinau, kad tu tylus. Aš žinau, kad tu tik nuramini mane. Bet ištark ką nors nebylių kalba…Aš netikiu burtais. Aš netikiu užkerėjimais. Aš netikiu ką sako tie, kurie tik nori turto…Aš žinau tik tai, kas yra bloga ir gera. Aš žinau, kad daryt bloga, tai pažinimas. Bet labiausiai nesuprantu tų, kurie tai daro rankomis. Kiek protas turi būti kvailinamas, jog kiltu noras pralieti kraują, kad išlaisvinti. Aš jau nieko nebesuprantu. Aš netikiu…Aš matau tamsų pasaulį prieš save. Keista…keista, bet nematomas pasaulis mano kartais šviesesnis negu to pasaulio, kuris prieš akis. Svajonės ir kažkokie keisti vaizdai, tartum ateities pranašai, tokie malonūs. Nors kartais tos svajonės verkia. Nors kartais tos svajonės atrodo sudaužytos dar neatėjus laikui. Tai mano gražūs vaizdai. Tai mano pasaulis. To pasaulio, kurio niekas iš manęs neatims. Nes jei realybėj aš nesijaučiu visavertis, tai nors sapnuose aš kažkuo vertas. Tiesiog aš gavau Baimę. Didelę bausmę viskam. Man rodos dabar net bijau išsivaduot. Bijau būt laisvas. Bijau mylėt. Bijau padaryt bet kokį žingsnį. Nes mano vardas – Užkerėtas.

 

Vanduo tylejo kaip visuomet, bet išklausė savo nelaimingojo išpažinties. Vanduo ir šį kartą priėmė jo kalbą, bet ištiesti savo rankos taip ir neištiesė. Nes Vanduo buvo Vanduo, o kelias Vandens taip ir išliko nežinia kur.

 

Taip, Vanduo plauna, - kažkas tarė tyloje - Vanduo nuramina. Bet kūno Jis neturi. Todėl Vanduo gali tik padėti, bet neišgelbėti.