Autorė: Astrida

Kai Ją atleido iš darbo, aplinkiniai supanikavo. Motina bandė guosti: „Čia, kaime, visada rasim tau duonos ir vietos“. Sesuo ragino: „Airijoj reikia naglumo. Atvažiuok, ieškosi, belsies į kiekvienas duris, čia vis tiek daugiau galimybių. Tu moki kalbą, turi patirties“. Draugės supratingai siūlydavo: „Turiu vyno, užeik. Tau reikia išsiverkt“.

Kai Jai pasakė, kad po mėnesio teks palikti darbo vietą, nepuolė į isteriją. Liūdnai šyptelėjo: „Patekau į laimingųjų sąrašą?“ Nevykęs juokelis. Niekam tame kabinete nebuvo juokinga. Neverkė. Pakeliui į namus nusipirko ledų ir visą vakarą tyliai prasėdėjo, glostydama kažką negero nujaučiantį katiną. Kitą rytą pirma atėjusi į ofisą, ant savo stalo rado tris karamelinius saldainius. Abejingai pasiėmė savo kavos puodelį, nuėjo iki virtuvėlės, atsuko vandenį ir ėmė verkti, atsirėmusi į kriauklę. Iš bejėgiškumo.

-               Tu moki slėpti jausmus, - šyptelėjo Robertas ir pasilenkęs pagarsino muziką.  – Einam pašokt?

Romantišką Claptoną pakeitė Eminemas, bet tai nebetrikdė lėto šokio. Ji nebuvo įpratusi turėti daug meilės nuotykių. Meilė jai rodėsi banaliausias dalykas, kokį žmogus gali sau leisti. Vynas, šokis, jo rankos Jos plaukuose – argi gali būti kas labiau apgailėtino? Ir tuo pačiu – kas nors malonesnio?

Jis klausinėdavo apie Jos reikalus, darbo paieškas, bet abu žinojo, kad tai tėra duoklė mandagumui, atsižymėjimas „tu man rūpi“. Paklausdavo ir čia pat pamiršdavo. „Koks tu bjaurus“, - juokais burbteldavo Ji. „Būčiau normalus, nemylėtum“  - savimylos šypsena nušvisdavo jo veidas.

Kartu jiedu praleisdavo mažai laiko. Tos nemigo naktys sutrumpėdavo iki akimirkos, virsdavo trumpu vogtu pasimatymu. Paryčiais jis nekaltai pakšteldavo į skruostą ir, vynui nespėjus išsigaruoti, išvažiuodavo pas žmoną. „Žinai, po to kai jaučiuosi jai truputį nusidėjęs, esu labai geras vyras. Net kelias dienas būnu tiesiog svajonių vyras ir tėvas, argi tai blogai?“ - garsiai galvodavo jis, padėjęs galvą Jai ant kelių, o Ji nežinojo, ką į tai atsakyti. Tikriausiai neblogai. Tikriausiai čia nieko blogo.

Kai prisimindavo kritines savo gyvenimo situacijas, negalėjo negalvoti, kad kažkokie laimingi atsitiktinumai nuolat Ją išgelbėdavo nuo visiško fiasko. Visada paskutiniu momentu išdygdavo reikalingas žmogus, reikalingi pasiūlymai, galimybės. Ir dabar, kai siautėjo visuotinė panika ir Jai reikėjo nuo pradžių pradėti taip sunkiai lipdytą karjerą, giliai pasąmonėje Ji neprarado vilties išsigelbėti. Atvirkščiai, gal dabar ir atėjo laikas išsvajotam Perversmui.

Taip, kiekvienas žmogus apie jį svajoja labiau negu apie Meilę, Namą, Vaiką, Karjerą.

Kiekvienas laukia savo asmeninės revoliucijos. Tik kai kurie taip ir neišdrįsta reikiamu momentu pakilti nuo fotelio.

Ten, toje pačioje vietoje, kur slėpėsi Didysis Perversmo Planas, kartu, visai šalia, kiūtojo ir slaptas žinojimas, kad pokyčių noras tolygus jų baimei. Dar viena statistinio žmogaus bėda.

Liguistas išdidumo jausmas Jai dažnai kišo koją, ypač ieškant darbo. Motyvaciniai laiškai, gyvenimo aprašymų siuntinėjimas buvo Jai atgrasi veikla, primenanti išmaldos prašymą. Sukandusi dantis vartė darbo skelbimus ir karts nuo karto padejuodavo draugams, kaip sunkiai ieško darbo, nors viena težinojo, kad pora laiškų per savaitę nėra didelės pastangos.

Kažkada studentų bendrabutyje keturiese paryčiais tupėjo aplink savo arbatos puodelius ir svarstė, kaip tada atrodė, esminius būties klausimus.

-               Ir ką darytum, jei staiga visko netektum? Šeimos, turto, darbo? – vardino ilgaplaukis liesas vaikinas, kuris niekada nenusiaudavo gremėzdiškų batų atėjęs į svečius. Ji žinojo, kad tas klausimas provokuojantis. Jis įsivaizduoja, kad normali mergina pultų draskytis plaukus, žudytis, verkti… nes gyvenimas baigiasi su materijos pralaimėjimu.

-               Išsilaisvinčiau, - šyptelėjo Ji. – Išeičiau į pasaulį laimės ieškot, gi lengviausia tai padaryti, kai nieko neturi. Dar padaryt arbatos? – ir, paėmusi jo puodelį, išėjo į virtuvę. Kad padarytas įspūdis liktų tvyroti ore, kad nereikėtų jam paaiškinti pasakytų žodžių. Apsimesti, kad išsprūdo atsainiai ir netyčia.