kelių keliuos pasiklydęs

mažas ir paslaptingas jausmas

neauga, nes rūko

miglų tinkluose pasislėpęs

kol užtinka dar

mažesnį taškelį pačiam

smegenų kamputy. vėžys.

                                        

grįžta atgal manydamas –

eina į priekį. visas

raudonas tarsi vėjuota saulė

virta su paprikų padažu.

                                       

iš pykčio ne toks raudonas

kaip iš nesusivokimo

rytas dabar ar pavakarys

gieda gaidys

ant kaimynės peties

toks pat kaip saulė

įdaryta slyvom ir virtais

obuoliukais. rugpjūtis.

    

permainų metas. ruduo

užgesins paryčių aštrų gaisą.

nuo tvoros nesimato pasaulio

ir jausmų nesigirdi tarp mietų.

kalu į sulijusią žemę

išbrinkusį kuolą – laikys

iki kito rudens

kol vėl nutūps

ant spygliuotos tvoros

ir giedoti nustos.

                                       

apsimesiu vėžiu ir stypsosiu

miglotoj Taipėdoj kur net nebėra

vandens. saulėj išdžiūva viskas.

net rašalas tirštas raudonas.

užglaistęs kreivus plyšius

ir žodžiais sielą apkaišęs kraujuotais

tarsi gaidį pribaigusiais pirštais.

      

ir vėl raudonas paprikų padažas

apsimeta esąs visai neaitrus

kol sulenda vikriai į skrandį

ir degina stemplę ir net kvėpavimo

takus apžėlusius nuorūkom

iš vidaus kažkas pabąla

persimeta į akis ir šviečia iš tolo

kaip prietemos vampyras ir jo iltiniai.

   

kertiniai akmenys seniai padėti

visuos penkiuos kampuos aronijos

dar neprinokusios.

agoniškas rytas pro langą

visas pamėlęs kaip alkoholikas

ilgai pasninkavęs prieš lietų.

giesmę nužudęs gaidys

užkariauja areną ir klykia

belieka tik atsikelt paskutiniam vėžiam

ir nubust kad netyčia sapnuojant

nuo sodo tvoros nenukristų virtos

paprikos.

       

saulės saugiklį iššovė. nukrito tiesiai į dilgėles.

kad tik nesurinktų po natą kaip tąkart

Kudirka ant rankos kraujuotos penklinės.

ten pat – iltinės aronijos ir iškankinti gaidžiai

kaip siaubo filmas mutantams vėžiams

bausmė už išniekintą mažą keliuos pasiklydusį

lašą rašaluotoj dulkėtoj Taipėdoj.