Autorius: Zigmas Paulauskas

 

HEINRICH GRAF VON BRÜHL

   

                  

                    Ąžuolas sakė, kad  grafas visai nusigyveno vienu metu net buvo priverstas įsidarbinti pas savo brolį arklininku. Mat būdamas patologinis lošėjas visus savo turtus prašvilpė kortuodamas. Vėliau grafas norėdamas užsidirbti šiek tiek pinigų dalyvavo pirmuosiuose “Viagros” bandymuose. Napaleonmečiu grafas su viena keliaujančia porno trupe trankėsi po Europa buvo  užklydęs į Lietuvos žemes. Buvo susitikęs net su Povilu Višinskiu. Žmonės pasakoje, kad  grafas su Višinskiu padauginę lietuviško alaus analiniu būdų taip pamylėję vieną žemaitę, kad toji vargšė moteris po to karto visą savo likusį gyvenimą šnekėjo vien tik suvalkietiškai.Pabaiga.

 

  

 

                      Tą kart dar ilgai ginčijausi su Ąžuolu kas yra geriau mėtyti pro langą žalius ar vis dėlto kepintus kaštonus. Buvau kepintų kaštonų mėtymo pro langą šalininkas.

 

  

 

                 Vėlinės. Ąžuolas surengė man atsakomąją ekskursiją po Svėdasų kapines( Svėdasai beje J.T. Vaižganto gimtinė, ten ilsisi palaidoti jo tėveliai) , aplankėme daugybę jo buvusių draugų, pažystamų, kaimynų, netgi kelis klasiokus. Stabtelėjus prie nurodyto kapo, ekskursijos vadovas trumpai nupasakodavo oficialias velionio mirties aplinkybes, paminėdavo vieną kitą mirusiojo gyvenimo epizodą.

 

  

 

                      Statistika būtų tokia: keletas iš jų savižudžiai, likusieji baigė gyvenimą  autoavarijose  iš jų ganėtinai didelis procentas motociklinio bumo aukos. Savu laiku tarp jaunimo buvo ypač populiarūs “JAVA” motociklai. Scenarijus paprastas, tokių pavyzdžių Lietuvoje tūkstančiai, vaikinukas baigia mokyklą, atitarnauja kariuomenėje, grįžęs sėda ant motociklo ir visu greičiu trenkiasi į kokią pakelės liepą.

 

  

 

                      Beje reikia paminėti, kad dauguma amžinatilsi išėjusių jaunuolių savu laiku mokykloje skaudžiai mušdavę Ąžuolą.

 

  

 

                      Vėliau Svėdasų bažnyčios šventoriuje Ąžuolas man parodė porą čia palaidotų kunigų kapų.

 

  

 

            Pas šituos kunigus savu laiku  eidavau išpažinties, paaiškino. Matyt sunkios buvo mano nuodėmės nes abudu kažkaip keistai pasimirė nesulaukę garbaus amžiaus, bandė juokauti. Aš šyptelėjau. Papasakojo ir apie savo klasioką, dabar šios bažnyčios vargonininką. Pasirodo vargonininkas būdamas aštuntoje klasėje berniukų tualete už pinigus  rengdavo viešus masturbacijos seansus, o štai dabar užaugęs bei atėjęs į protą sugebėjo išleisti savo solinį albumą  – “Meilės Dainos”. Mus toliau vaikštinėjant  po Svėdasus Ąžuolas parodė man jau minėto mokyklos tualeto langus. Remdamasis tikrais faktais sukūriau apsakymą. Vardai pakeisti.

 

 BAˇNYTKAIMIO VARGONININKAS

 

 

           Saulius su draugu linksmai šnekučiuodamiesi lėtai žingsniavo bažnytkaimiu.

 

  

 

            - Štai čia baigiau devynias, - parodė Saulius pastatą pampsantį dešinėje. – O štai ten mokyklos tualeto langas, kaip dabar pamenu, - greitai pradėjo pasakoti, -  buvau aštuntokas, kartu su kitais keturiolika susispietę tualete stebėjome vieną klasioką. -  Šyptelėjo.

 

 

Palenkta galva, kelnės nusmauktos žemyn, kairė ranka tvirtai atsirėmusi į baltų plytelių sieną, dešinė – intensyviai darbuojasi. Gilus atodūsis, konvulsiškai sutirta keliai, kelnės grįžta į pradinę padėtį, suveržiamas diržas, nuskamba skambutis. Dalindamiesi įspūdžiais, mokiniai išvirsta iš tualeto ir skuba į klasę, vildamiesi, kad po biologijos, per ilgąją pertrauką pavyks jį prikalbinti dar vienam pasirodymui.

 

- Na ir aparatą klasėje turėjote, - nusistebėjo draugas.

           

 

 

- O dabar prašau, - Saulius delnu į viršų ištiesė ranką priešais save rodydamas didelį gotikinį mūrą, - dabar jis šitos bažnyčios vargonininkas.

 

 

- Žinai, - prunkšdamas į kumštį prisipažino Saulius, - kai išgirstu skambant šitos bažnyčios varpą, prisimenu tą klasioką, - Saulius sočiu kikenimu užkrėtęs bendrakeleivį, tęsė toliau. – Skambant bažnyčios varpui mano vaizduotė akimirksniu piešia konkretų vaizdinį.

 

  

 

Žmogus balta pelerina kaire ranka taip tvirtai įsikabina varpo virvės, kad tos pačios rankos alkūne įsibeda sau į bambagyslę, net susiriesdamas priglunda prie virvės, dešinė pusiau sulenkta nervingai trinasi palei prasegtą praskiepą. Nuo didžiulio įsiūbuoto “visų šventųjų” varpo svorio vargonininko kūnas per gerą pusmetrį pakylėjimas nuo žemės leidžiasi žemyn, staiga vėl pakyla, leidžiasi, kyla, leidžiasi… Kiekvieną varpo dūžį palydi dešinės frikcija. Reikia tvirtai laikytis virvės skambinant varpu. Įsismaginęs varpas skamba vis tankiau ir tankiau, kol pagaliau pavirsta į vientisą duslią aimaną.

 

  

 

                Draugai net užsikosėdami kvatojasi iš tokios savo improvizacijos. Šiokiadienį vidurdienį suskamba ba˛nytkaimio varpas.

 

  

 

      -     Tikriausiai ką laidoja, - konstatuoja faktą draugai, susižvalgo, susiima už pilvų ir leipsta vidury gatvės.

 

  

 

            Bet iš tikro mane prajuokinti net iki ašarų Ąžuolui pavyko mums tik ką sugrįžus namo. Namuose jis man parodė dvi nespalvotas laidotuvių nuotraukas. Pirmoje buvo pavaizduoti du šalia vienas kito pašarvoti broliai smarkiai apibintuotomis galvomis. Antroje tie patys broliai tik su šalia liūdinčiais artimaisiais. Pasirodo jie abu nesėkmingai bandė pasivažinėti motociklu. Abu kvatojom susiriesdami iš juoko vos į kelnes nepridėjau. Pasirodo Ąžuolas mergino vieną paną, gal kokią savaitę prieš Vėlines apsilankė pas ją namuose. Pastebėjau jog merginos turi įprotį pulti rodyti nuotraukų albumus savo naujiems vaikinams, žinoma toks merginų elgesys manau visiems mums yra pilnai suprantamas, todėl nedarysiu papildomų paaiškinimų. Bevartant albumą jame Ąžuolas aptiko jau minėtas nuotraukas, išlaukęs tinkamo momento kuomet jį trumpai paliko vieną, mergina berods nuėjo į virtuvę atnešti kavos su sausainiais, jas pavogė. O štai dabar pilnu pilvu kvatodamas demonstruoja jas man. Suprantate, vietoj to, kad padarytų tą paną jis vagia nabašnikų nuotraukas. Panašūs dalykai man visada išspausdavo ašarą.

 

  

 

            Bet čia dar nesibaigia ši smagi laidotuvių nuotraukų istorija. Po kurio laiko jis mirk gyvenk užsimano jas turėti ant savo baltų marškinėlių. Vieną nuotrauką iš priekio kita ant nugaros. Norėdamas įgyvendinti šį savo sumanymą jis paprašo mano pagalbos, šitokiu būdu išreikšdamas savo pasitikėjimą mano gebėjimu valdyti stresines situacijas. Tai buvo jo antras rimtesnis prašymas per visą mūsų draugystės laiką, pirmą manau prisimenate. Pažada gausius pietus su daugybe alkoholio viename Vilniaus barų. Pasiūlymas viliojantis, kiek padvejojęs sutinku. Nuvažiuojame į Vilnių, Gedimino prospekte surandame firmą kuri spaudžia fotografijas ant marškinėlių. Tuomet jis man paduoda pinigus, palinki sėkmės ir pats laukia už durų. Įeinu, ofise randu dvi išties žavias ponias. Truputėlį raudonuodamas parodau nuotraukas, laikydamas tikslių  Ąžuolo instrukcijų detaliai nupasakoju savo pageidavimus. Pirmosios elegantiškos ponios reakcija mane kiek suglumina, ji stveriasi už galvos, mojuoja rankomis ir sakosi ko jau ko o nabašnikų tai ji nespaus.

 

  

 

             -      Jei nori spausk Tu, kreipiasi į kolegę greitu žingsniu eidama lauk iš kambario.Šis silpnų nervų priepuolis kuriam laikui mane išmuša iš vėžiu, matau kaip jos kolegė ramiai apžiūrinėja nuotraukas, tai padeda man suimti save į rankas.

 

  

 

            -       Supraskit, pradedu pirmas, niekas nenori tyčiotis,  šios nuotraukos bus panaudotos konceptualiai pagal paskirtį, paprasčiausiai žmogus groja roko grupėje, panašūs dalykai yra jo įvaizdžio dalis. Bet pasirodo antros ponios net įkalbinėti nereikėjo ji mane gan maloniai aptarnavo, mes su ja puikiai pabendravome, per tą laiką kol presas įkaito suspėjome pašnekėti žmogaus likimo ir panašiais klausimais, buvo dėmesingai išklausyta mirusių brolių istorija į tą laiką grįžo nusiraminusi jautresnioji kolega kuri su manimi irgi persimetė pora sakinių, beje buvusių panikos priepuolių, neliko nė žymės. Galiausiai turėdamas rankoje iškeptus marškinėlius palinkėjau abiem poniom geros dienos ir kupinas teigiamų emocijų išėjau į lauką kur manęs laukė Ąžuolas. Vėliau gausiai valgiau ir gėriau jo sąskaita. Mums besėdint kavinėje garsiai svarsčiau, kiek kartų Ąžuolas apsivilkęs šiuos marškinėlius gautų į nosį, nuvažiavęs visą 10 troleibuso maršrutą. Tai būtu pats geriausias mūsų visuomenės tolerancijos testas.

 

  

 

             -      Gaila dabar vėlyvas ruduo, kreipiausi į draugą. Bet prisipažinsiu tuomet ir pats gerokai nustebau, kai Ąžuolas atsakydamas į mano apgailestavimą prisipažino  laukiąs nesulaukiąs  gegužės mėnesio kuomet galės išeiti su ja į miestą. Ką gi ateis vasarą, stebėkite mielieji skaitytojai gatvėje T-SHORTUS, ankščiau ar vėliau būtinai pamatysite mūsų herojų. 

 

  

 

             Bet tuo istorija nesibaigia. Grįžęs namo jis su didžiausiu malonumu juos demonstravo savo draugams. Reakcijos pažystant patį Ąžuolą buvo panašios, žmonės juokėsi tik vienas mūsų bendras pažystamas hipochondrikas būdamas kiek silpnesnių nervų susiėmė už galvos ir kurį laiką kartojo tą patį tekstą:

 

  

 

    -     Oi bliat, oi bliat! Vėliau paprašė parodyti dar kartą ir vėl tas pats tekstas susiėmus už galvos, ir taip kaip man pasakojo Ąžuolas gal kokius penkis ar šešis kartus kol apsiramino.

  

 

             O štai vienas Ąžuolo bendradarbių pasigavęs idėją užsimanė irgi panašių marškinėlių tik būdamas kultūristu nuvažiavęs atsispaudė pora iš Interneto atsisiųstų negrų nuotraukų. Vieno nigerio vardas, kaip dabar atsimenu, buvo JOE WEIDER – MR. OLIMPIA.  Kaip sakoma no coment gera idėja visuomet įkvepia. Ta proga Ąžuolas MR.OLIMPIA fanui net padovanojo Markizo de Sado romaną “Filosofija buduare”, matyt tokiu būdu įspėdamas bendradarbį, kad jei ir toliau treniruodamasis krūvomis ris visokius vaistus, mišinius ir papildus tai su savo žmona, žavia blondine lovoje jam nieko kito neliks tik užsiminėti sadomazochizmu. Aš galvoju jog jokie raumenys ir botagai negali atstoti gerai krauju pripumpuoto mėsos gabalo tarp kojų. Vargu ar MR. OLIMPIA tai suprato, keista, bet de Sadas tapo jo lengvojo automobilio knyga, nuolat ve˛iojasi su savimi, keista.     

 

  

 

Kuria tai diena Ąžuolas skambtelėjęs man pasidžiaugė nesiskiriąs su savo nabašnikais, trise geriau išsimiegam, reziumavo.