Autorė: Bitė Rama

Prašymas prie tavo kojų

Pašok man lopšinę
Kol dar moku verkti…
Kol vakaro ramybėje dar neišbluko spalvos
Dar noriu kaip žuvis panerti į gėlėtą sapną
Kurio gelmėj tyla alsuoja paslaptingos kalvos

Padainuok man šokį
Kol dar jaučiu judėjimą…
Kol tarp pritilusių šviesų matau liepsnojančias akis
Išgelbėta iš siauro požiūrio kalėjimo
Ant laužo deginu eretiškas mintis
Ir mintimis bučiuoju raustantį virpėjimą

Nupiešk man pasaką
Kol dar tikiu laiminga pabaiga…
Bet tik tada, kai baigsi šokt lopšinę
Kai, pasigėręs nuo garsų ir paslapčių
Pamilsi mano prigimtį laukinę

Tikimybė

 
Kažkur yra žmogus                                           ir svajoja mano svajonėmis 
kuris kalbasi su medžiais                        
ir skina gėles iš tylos sodo                                 Žinau, aš niekada jo nerasiu…
yra žmogus, geriantis debesų nektarą                  ir nepadovanosiu kvepiančio kankorėžio…
dainuojantis apie karčią tiesą                             nes tas žmogus tiesiog
ir piešiantis, nors piešti nemoka                          kažkur yra…
Kažkur yra žmogus                                           kažkur pasauly…
kuris rašo eiles apie mane                                  Vienas iš šešių milijardų

 
Rojuje nėra dulkių

Nežinau, kas bus, kada numirsiu
Bet tikrai žinau tai, ko nebus
Kaip ištirpęs rūkas po laukus pasklisiu
Ir gyvenimas jau nebebus kartus

Virsiu dulke, dievinančia vėją
Tapsiu ašara tavo akyse
Juk mane kažkas pasaulyje vis tiek mylėjo
Tad kodėl nepasilikt jame?

Neturėsiu rankų, kad paliesčiau
Neturėsiu veido, saugančio mintis
Ir nejausiu pykčio ir kartėlio
Kurie dar ilgai mane žudys

Būsiu dulke, guodžiančia keleivį
Ir klajosiu amžinai tyloj
Kaip nežinomas ar pamirštas vaiduoklis laivas
Tarp gyvų žmonių, bet vienumoj

Ir žinau, kad rojus man neskirtas
Nors ramybei ten – ideali vieta
Bet atrasiu ją gulėdama ant spintos
Nes juk dulkių rojuje nėra

Kaštonai

Po langais prisiveisė kaštonų
Ant palangės – dulkių mėlynų
Ir svajonių jau nebeužuodžiu kvepiant
Kaip saldainiais dvelkiančių gėlių

Man baisu
Bijau suprasti tiesą
Ir nebepajust kančia alsuojančios širdies
Šviesą, tik prašau, išjungti šviesą…
Noriu prisiglaust prie gedinčios nakties
Ir užkasti tavo veidą po kaštonais…
Išvaduot iš praeities

Lapai nudažys geltonai sapną
O tikrovė liks bespalvė, bet skaudi
Karamelinis ir išsiilgtas kvapas
Tols kartu su tavimi…
Toli…

Ir kiekvieną vakarą liūdės mėnulis
Žvelgdamas į tylinčias akis
Ten, kur mano dienos
Kaip kaštonai…
Riedantys…
Po tavo kojom…
Nesugrįš