Autorė: Vaida Gudynaitė
Miegoti miegoti miegoti
imu stebėti
žmones naktį
(juo blankiau šviečia žibintai)
-
nepaisant nakties ne - permaldaujamumo
neperregimo dangalo
paslaptims, mintims, baimėms
sušildyti,
jie rakina akis, duris, vartus, debesis
mano (greičiau viliasi) – iš kito pasaulio
(tu man (at)skirta visata…)
atslinks jų…
… ir rytoj nebebus
ryto nei nakties
Žvilgsniai
o gal visgi
žinau, ko
slenka rudeniais lapai…
ko tyksta, lėtėja, apmiršta
šakos tikros tokios
šiltos…
gesinas degimas
gyvumo –
imas elegantiško tango rudens
lapai apsikabina su vėju –
banguoja, apmiršta, lėtėja
bučiuoja
iš lėto, iš lėto
prancūziškam filme
taip gera
taip gera
ir kaskart vis kitaip
ir iš naujo
šoka ir šoka
sukasi sukasi
rimsta
Progresas
eina kelkraščiu
paslysta
mano mūzos
basos
suteka užstingsta
pasilieka gulėti kaip
pėdsakai
į akis į akis į akis
žiūri tiesiai
sudainavo savo
lyrikoj užtvenktą
(slepias)
tango be žodžių
be pėdų
be kojų
keliu eina
kelkraščiu –
kraštu
apeina mano mūzas
lyg jų ir nebeliko
Teka
su -
byrėjusi
medžių
mo-
zai –
ka -
pro uždangstytus langus
išlindusiom lapkričio
rankom
raišo likusius ultravasarotus
sindulius.
Siuva dienas.
Skiautė
rožinė,
žydra,
pora pilkumos,
ketvertas juodų juodų
juodų
varnų būrių –
tik toks ir vakaras.
Jie dar laukia nakties.
Įrašas neturi komentarų.
