Autorė: Dorotėja

 

 

Į Aistros verpetą

įsisukę

mes lėkėme tiesiai

glamonių vingiais

sumišę kartu

su atplėštais

namų stogais

palangėmis

džiovintomis gėlėmis ir

bastūnėmis katėmis

aš

išprotėjau

Tavimi

 

♥

  

Nutolti

nuo viso

pasaulio

izoliuotis

tik mudu

ką tik

nušienautoje

pievoje

pavargę

nuo meilės žolei

dalgiai

du

 

♥

 

Kryžiukais

nuliukais

žaidžiame

kapinėse

nepatikėsi

man jauku

Tu nukryžiuotasis

o aš Tavo

aureolė

 

♥

 

Aštrios

Tavo mintys

teks

pasigaląsti

žodžius

 

♥

  

Nuslydus pakalnutėmis

bėgau

kritau

kėliaus

kėliaus

kritau

bėgau

kol

atsitrenkiau

į juodą

pianino

klavišą

 

♥

 

Apsimainėme delnais

antradienį

vakarui nyrant

Tau iš pėdų

atsikėliau

pavargusi

nuo

Tavo

tvinkčiojančių akiduobių

 

♥

 

Paglostyt mane

gali

tik

prisidengęs

įkapėmis

ir klūpodamas

ant žirnių

kaip Pelenė

be karietos

tampi

man

viskuo