Autorė: Aistė Indrašiūtė

 

Na na. Žiauri dienelė. Ne tik, kad gavau prastą pažymį, bet ir todėl, kad susipykau su geriausia drauge. GERIAUSIA. Dabar ji nė nepasisveikina. Nė lūpų nepakrutina. Na ir nereikia. Būta čia ko. Tokia ir draugė. Bet ne. Ji buvo nuostabi draugė. BUVO. Bet dabar yra dabar. Negalvosiu apie ją ir gyvensiu laimingai sau. Matai, neatėjau pas ją, kai kvietė, buvom susitarusios, na, o aš pamiršau. Sėdėjau prie kompiuterio ir naršiau. O Liza supyko. Jautri pana. Nieko, kada nors atslūgs. Tikrai atslūgs. Bet dabar, mat irgi reikia ramybės poilsio, pagaliau pabūsiu viena. O Kai taip, tai amžiams su Liza. Liza, Liza ir tik Liza… Visur ir visada. Į mokyklą, suole, per pertrauką, po pamokų, namo, prie namų darbų, prie vakarienės netgi. Amžinai kartu. Ir vos ne kas antrą dieną nakvojame viena pas kitą. Dabar man savotiškos atostogos. Galiu net su kitais draugais pabūti.

 

 

 

 

 

 

  Liza – trylikametė mergaitė. Kaip ir aš. Jos plaukai nuostabiai ilgi, geltoni, akys žydros, lūpos putlios. Pati neaukšta, bet liesa. Tikras supermodelis, svajonių princesė. Ji jautri, neprincipinga, na, o aš… Juodaplaukė, plaukai iki pečių, gal ilgesni. Akys siauros, rudos. Nesu pabaisa, kaip klasiokė Laura. Net laikau save truputį gražia, panašia į lietuvių japonę. Bet esu labai principinga, kerštinga ir įtari. Tarkim, mama vėlai grįžta su nepažįstamuoju. Atvažiuoja juodu „Mersu“. Visada išsiaiškinu, kur ji buvo ir taip toliau. Mama nėra labai stipri, kad ginčytųsi su manim. Visada išpešu tiesą. Pastaruoju metu ji ima priešintis man, gal  nori būti šeimos galva? Visada ja buvau aš. Viska planuodavau, nes mama naujovių nesupranta. Na, o dabar mane kontroliuoja. Įdomu, įdomu…

   Beje, mano vardas Ema.

 

 

 

 

 

 

Na jau ne!

 

 

 

 

 

 

-          Mama, pasirašyk pažymių knygelėje,- pradėjau nekaltai ir paprastai.

 

 

 

 

 

 

-          Vėl kuolą gavai?

 

 

 

 

 

 

-          O ką? Negalima?, - pasišokėjus paklausiau.

 

 

 

-          Kaip kalbi su motina?

 

 

 

 

 

 

  Oho, mama barasi, retas dalykas. Kaip čia viskas gali baigtis? Reikėtų mandagiau…

 

 

 

 

 

 

-          Iš ko vėl?

 

 

 

-          Matematika. Aš jos nesuprantu.

 

 

 

 

 

 

-          O Liza padėti negali?

 

 

 

-          Ne, mama. Ji turi savų reikalų,- neišsidaviau.

 

 

 

 

 

 

-          Eini mokytis?

 

 

 

-          Aha.

 

 

 

 

 

 

  Bėgu, skubu, lekiu, net kūlversčiais verčiuosi…  Labai jau Liza supranta tą matkę.

 

 

 

 

 

 

  Suprask kaip nori tu tas formules. Ženklų baisybės. Ir ką aš per pamoką veikiu? Aišku, rašau. Tik ne matieką. Kitas pamokas.

 

 

 

 

 

 

   Žinojau, kad Liza visuomet už mane padaro namų darbus. O dabar? Reikia pačiai imtis. Kur mano skaičiuotuvas?

 

 

 

 

 

 

   Skambutis į duris. Pas mamą. Kaži kokie dabar čia slampinėja, kai tėvas su mama išsiskyrė.

 

 

 

 

 

 

   Kažkur su kita dabar tėvas gyvena. Gal ir vaikų daug turi… Kartais noriu jį pamatyti… Geras buvo man jis. Apipirkdavo. Viskuo aprūpinta buvau: žaislais, saldumynais, rūbais… Mama jau skuba kabintis į gyvenimą, pati sako, nenorinti praleisti „ meilės tramvajaus“, gaudo jį matai su kiekvienu sutiktu.

  

 

 

 

   Jau išvažiavo. Kaži, kokia mašina? Spėju juoda, tamsintais stiklais, greičiausiai – „Meriukas“. Geriau jau su žiguliu. Man geriau būtų. Grįžtų skaudančiais kaulais pasivažinėjusi tokiu tantalu.

 

 

 

 

 

 

   Va, Liza šunį vedasi į parką. Tiksliau tai jos sodas, esantis maždaug už kilometro. Ten visada abi būdavome. Supynes jos tėvai padarė, kad tik draugautume. Įdomu, ar jos tėvai žino, kad mes nedraugaujame? O gal ji pasakė, kad eina su manim pasivaikščiot? Kodėl aš apie ją galvoju? Nes ji mano draugė… Įdomu, ar ji pagalvoja apie mane? Gal gailisi? Nori susitikt? Bet mes matomės kiekvieną pamoką. Nors aš į ją nežiūriu. Bet kartais, žvilgteliu ton pusėn. Susitinka mūsų žvilgsniai ir vėl staiga išsiskiria. Bent taip per pamoką.

 

 

 

 

 

 

  Mama grįžo tik pirmą nakties. Tyčia nemiegojau, kad pabarčiau ją, paryčiais grįžtančią. Bet kur gi tau! Ji nė į kalbas nesileido, buvo tokia lyg ir patenkinta… Ir padėjo nekaltai atsišnekinėti. Vajė, vajė… Sakyčiau, kad ji ne mano mama, bet ta jos išskirtinė kavos dozė… Niekas tokios negeria kaip ji. KO NE DEŠIMT ŠAUKŠTELIŲ! O puodukas vos dešimties centimetrų aukščio. Kavos maniakė.

 

 

 

   Ryte mačiau, kad Liza palaukė už kampo, kol aš atitolsiu. Aiškiai nenorėjo eiti su manim. Gal mano, kad pulsiu jos atsiprašinėti? Niekada pirma nenusileisiu! Niekada.

 

 

 

 

 

 

   Kaip tyčia, per matieką mus susodino kartu, liepė Lizai mane mokyti… Šakės. Na ką, ir tegu moko! Bet ėmė mokyto atmestinai, be nuotaikos, be lašo nuoširdumo. Neklausiau jos. O ji nė nenorėjo, kad klausyčiau. Nesistengė gražiai rodyti pavyzdžiais, makalavo taip, kad joks mokslininkas neperskaitytų. „Gerai, gerai…“ galvoju. Tuoj tu pulsi man aiškinti. Ji nemoka ilgai pykti. O aš atvirkščiai – tylėsiu, kol pati ant kelių atsiklaups. Tik kad nepasikeistų, kaip mano mama. Tada aš bejėgė… Bet vis vien laikysiuos tvirtai. „Nepasiduosiu aš tau, Liza, tikrai NE!”, pašnairavus į ją pagalvojau.

 

 

 

 

 

 

Bet gyvenimas vis tęsiasi…

 

 

 

 

 

 

   Jau beveik mėnuo, kaip nekalbame. Gal vertėtų nusileisti? Visgi mes pačios geriausios draugės. Buvome. Verksiu…

 

 

 

 

 

 

   Ir išsižliumbiau į savo ašarinę pagalvėlę. Geroji mano draugė… Kiek ašarų sugėrė. Bet šitos skaudžiausios… Ne, antrosios pagal skaudumą. Skaudžiausios buvo tada, kai tėvai išsiskyrė…

Tada dar buvai nauja, sausa pagalvėlė. Tai buvo mano pirmos ašaros, kurias sugėrei… O paskui… Verkiu tik į tave. VISKAS. Tučtuojau einu pas Lizą ir maldausiu susitaikyt. Galėsiu net keliais šliaužti.

 

 

 

 

 

 

   Nulėkiau į antrąjį namo aukštą, paskambinau į duris. Atidarė Alanas. Lizos brolis. Tiesą sakant, jis man patinka.

 

 

 

 

 

 

-          Ar Liza yra?

 

 

 

 

 

 

-          Ne, mes išsikraustom. Bet gerai, kad atėjai. Liza siunčia tau šį laišką.

 

 

 

 

 

 

-          Kur gi jūs kraustotės?

 

 

 

 

 

 

-          Į Angliją, Ema, į Angliją…

 

 

 

 

 

 

-          KĄ??? KODĖL?

 

 

 

 

 

 

-          Nes tėtė ten dirbs, gavo kur gyvent, būsim ten visi.

 

 

 

 

 

 

   Nebesakiau nieko. Neatsisveikinau, nepasakiau nė žodžio, nenorėjau atsisukti. Lipau aukštyn…aukštyn ir aukštyn… Nepajutau, kaip praėjau savo butą, lipau iki pat viršaus. Atsidengusi namo stoglangį, akimirksniu atsiduriu ant stogo. Šalta čia, o aš lengvai apsirengusi: ploni marškinėliai ir trumpi šortukai. Sėdžiu ant stogo krašto, vėjas plaukus kedena, Lizos laiškas rankose, nedrįstu jo atplėšt…

 

 

 

 

 

 

- Į Angliją… Turbūt tavęs nepamatysiu…net nesusidraugausim iki galo…Liza…tu čia? Būkim kartu…prašau…Liza… Ką aš kalbu, juk čia tavęs nėra. Bet, kodėl aš taip sielvartauju? Tu juk gyva ir būsi kažkur Anglijoj, kartu su visa šeima: tėvais, broliu, šuneliu, draugais…

 

 

 

 

 

 

  Su lyg tais mano žodžiais suskambo mobilusis telefonas. Pabudau lyg iš sapno. Skambina Alanas.

 

 

 

 

 

 

-          Ema, Liza prašė, kad pasiimtum jos šunelį, tai jos dovana tau. Nusileis ir paimk jį, nes aš ant stogo su šuniu nelipsiu.

 

 

 

 

 

 

   Iš kur jis žino, kad aš ant stogo? Nesvarbu. Šokinėdama laiptais atsiduriu prie Lizos buto durų. Dabar jau buvusio buto. Alanas jau laukia. Sutikau jį pasiimti tik todėl, kad eidavom su juo į mūsų parką, Lizai susirgus, aš jį vedžiojau, buvau lyg antra šeimininkė. Dabar jis bus man tarsi dalis Lizos. Tikiuosi mama nesupyks. Pasiimu šunį, linkteliu Alanui galvą ir lėtai lipu į viršų.

 

 

 

 

 

 

-          Iki, Ema…- išgirdau, kaip Alanas šaukė man rakinant duris.

 

 

 

 

 

 

   Ilgai įkalbinėjau mamą, kol sutiko laikyti Fredį (toks šuniuko vardas). Po kurio laiko mamai jis net ėmė patikt. Kur tau nepatiks: baltutis, nedidelis, mielas šuniukas.

 

 

 

 

 

 

  Prisiminiau, ant verkimo pagalvėlės gulintį Lizos laišką. Nedrįsau jo atplėšti. Pasidėjau į spintą, paslėpiau po megztiniais, ištrauksiu tada, kai būsiu pasiruošusi.

 

 

 

 

 

 

   Naktį verkiau apsikabinusi Freduką. Verkiau visą naktį taip, kad ryte nėjau į mokyklą. Liza… Kaip aš be tavęs? Kaip gyvensiu be geriausios draugės? Kas padės mokytis? Su kuo eisim į MŪSŲ parkelį? Atrodo, gyvenimas baigtas…sunku… Bet ne, jis nebaigtas, jis tęsiasi, JIS VIS DAR TĘSIASI !