Autorė: Inga Bakutytė

 

  

Tiesiog būsena

 

 

Žiemą, lyjant lietui,

Neliko nieko originalaus.

Ateina ir praeina pietūs,

Tik nieks nepasako “skanaus”.

 

 

Kiekvienas kuria sau dėsnius,

Plačiom akim apžvelgdamas pasaulį,

Išskiria iš netikėlių rėksnius

Ir aukso žodžiais apmausto.

 

 

Žiemą, lyjant lietui,

Atsivėrė daug šlapių prarajų.

Ateina ir praeina pietūs,

Bet girdi tik “eik po velnių”…

 

 

Du narai

 

 

Susitiko po vandeniu
du vikrūs narai
nardė po ežerą
leido laiką smagiai
vakarop į krantą
išlipo abu ir be žodžių
patraukė link savų namų
vienas į butą trijų kambarių
antras į lizdą tarp nendrių lieknų

 

 

Suprantu, kad laikina…

 

 

Kaip gera, kai supranti, kad laikina…
Kaip ramu, kai žinai, kad amžina…
 

 
Baugu, kaip greitai bėga…
Ar žinai, kad amžina?
 

 
Suprantu, kad laikina,
Noris tikėt, kad amžina…

 

Debesis geriu

 

 

Jie pasirodo ir tuoj pat išnyksta
Nuo krašto iki krašto tyliai plaukia
Baltos kavos puodelis man tarp rankų
Jame vien atspindys dangaus skliautų
Šiame visatos junginy laiminga
Debesis geriu

 

Meilė

 

 

-         Kokia yra gyvenimo prasmė? - susimąstė lyrinis aš.
- Meilė, - atsakė karalius Midas, priglausdamas ranką prie krūtinės ir jo širdis išsyk pavirto aukso gabalu.
- Kokia yra gyvenimo prasmė? - darsyk paklausė lyrinis aš.
- Meilė, - atsakė Izidė, patalpindama visą Ozyrio esmę savo įsčiose.
- Kokia yra gyvenimo prasmė? - nerimo lyrinis aš.
- Meilė,- atsakė alchemikas išgavęs filosofinį akmenį.
- Kokia yra gyvenimo prasmė? - kvotė lyrinis aš.
- Meilė, - atsakė princas ir pabučiavo Erškėtrožę.

 

 

Saulės užtemimas

 

 

-         Drakonas prarijo saulę! Gelbėkitės kas galit!
- Mėnulis atsistojo į vieną eilę su saule ir ją užstojo…
- Apokalipsė! Pasaulio pabaiga!
- Jokios įtakos jūsų psichikai tai neturi…
- Mes žuvę… melskimės… žiūr, saulė grįžta!
- Saulės užtemimas vyks tik tris valandas…
- Mūsų maldos išgelbėjo saulę!
- Viskas, galit toliau ramiai gyventi…

 

 

Atkaklumui

 

 

Užlipdė man akis,
Atskyrė nuo pasaulio,
Išblukino jausmus
Pilka likau po saule.
 

 
Imu iš naujo kurt sau sielą,
Spalvotą grimą pasiėmus:
Žalios, gelsvos, rausvos, melsvos -
Margam pasauly netekau galvos…

 

 

Išlikimas

 

 

Pilki šešėliai
šnabždėjo man
kad krisiu tuoj
o aš balsu juokiaus
graibiau juos rankom
stūmiau nuo savęs -
taip išlikau.

 

 

Vargonų koncertas

 

 

Vos pirštai paliečia klavišus
Pasigirsta iškilminga Bacho gaida
Ji liejasi, sklando bažnyčios erdve
Paliečia kiekvieną vargonų galia
Melodijos aidas ritas lyg bangos
Trankosi į marmurines kolonas
Prityla, atgyja, nuliūsta, pradžiunga
Sulig paskutiniu akordu visi pabunda

Staiga tyla ……………………………………..
Plojimai !!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!
Koncerto pabaiga

 

Riksmas

 

 

Kai pirmą kartą palietei gitaros stygą
Tu tylų riksmą išgirdai tamsoj
Keistokai skamba ši nata,
Stebėdamasis pamanei
Kai antrą kartą perbraukei ranka stygas
Suskambo riksmas dar garsiau
Po jo, kankinanti tyla
Todėl nelaukdamas ilgiau
Tu trečią kartą užkliudei stygas
Įsiklausei, tuomet aiškiausiai išgirdai:
-Tylos!…-
Tada tu viską supratai
Juk žmonės miega ten aukštai
Romantika tava mažiausiai jiems berūpi…

 

 

Neįvykusi pažintis

 

 

Sušuko
Atsisuko
Susigėdo
Nusisuko
Prisėdo
Nutrūko
Neįvyko…