Autorė: Agnė Gecevičiūtė

 

dėmesio reikalaujantis (sugebėjimas ar hobis)

 

 

 

                      moku tvirtai stovėti ant kojų. net jei žemė pasvirusi.

 

 

ir tau šventų Kalėdų ir naujų metų

 

 

 

                      anądien buvau bažnyčioj. klausiausi 6 sekundžių aido.

 

 

dardar. Nevėlu¹⁾

 

 

 

                      mano gyvenimas visai nieko. bet kur tau, be nieko, dar yra matematikos.

 

                      era keičia erą, bet ne, ne taip, bet vis tiek keičia. duos dievas, bus daugiau bass instrumental mano erose. arba ateis ruduo, pasivers dievu ir bus nei šis, nei anas.

 

                      mano gyvenimas nieko sau. bet kur tau, bet kasaš tau, altruistė.

 

                                           ¹⁾ Soul Stealer — Dar nevėlu ♫

 

                     

 

fff

 

 

 

                      tarkim, frazių iš viso nėra. arba jos nesparnuotos, rėkiančios, kampuotos, bet vis tiek gali skraidyti.

 

                      jokios elemtėa niekada nebuvo ir neturi būti. ar dar kokio ko nors. tada tau viskas leistina.
bet yra aritmetika: jeigu 8 haš per dieną, tai per dvi dienas po 28 haš. sakysi, mistika, ne aritmetika. bet kokiu atveju, nepaveši, vaikel.

 

                      bet esmė ne ta. esmės gal išvis nėra. tik jeigu net ir trigubai geresnė buitinė technika, vis tiek viskas daug ir kitaip.

 

 

                      tai kada būsi krepšininke, argentum.      

 

 

aš tikiu kažkuo, dievas mato, aš tikiu. kitaip argi čia būčiau

 

 

 

                      skersvėjai, tai nieko, dabar jau šventė ir reikia traukt desertines šakutes. kažkas lenkiškai šnypščia. suprask, čia rokas, čia plyšauja.

 

 

                      atminiau: sapnavau, kad studijuoju matematiką, kad reikia parašyt rašinėlį, o aš galvoju, dieve, nemoku rašyt TOKIŲ rašinėlių. gailoka palikt muziką va taip, neskambančią.

 

 

                      o kas, jeigu suprasiu, kad groju ne tik ne tai, ką reikia, bet ir visa oktava per aukštai. kad tik suprasčiau. kaip kokį teksto suvokimą. bet čia tau ne kokia improvizacija, čia totalus susimovimas galėtų būti. nelygu, kaip apsibrėši.                           

 

 

                      ir jūs man neaiškinkit taip, lyg smuiką rankose laikytumėt. kodėl tik minorai? tada tik taip ir skamba: ūkai, promaišiu su išsigimusiom matricom, akysna, sulankstytos ir suglamžytos natos, tikrąja to žodžio prasme — tos, kurios skamba. ir beveik užuodžiu mėtas akimis.

 

 

                      net jei nėra žvaigždžių, galima skaičiuot žiburius arba vieną šviesą lange priešais ir aukščiau. tyliai kramtau visą tą šlamštą ir mintiju, kaip čia taip išėjo, kad viskas taip va.

 

 

                      matyt, per ilgai užsirymojau. gerai yra sėdėt ir galvot, kaip rytojus ateis ir visi rūpesčiai išskris¹⁾. skriskit, balti rūpesčiai, argi kam rūpi. kaip iš dainos nukritus.

 

 

                      reikia eit miegot — tuoj dievas kelsis. (kad tik niekada nepramigtų.)

 

                                           ¹⁾ Green Carnation — Lullaby in Winter ♫

 

 

 

kad dievas nepasikartotų

 

                     

 

                      arba jis taip iš manęs tyčiojasi. arba aš nemoku vertinti jo rūpesčio. nes šitaip sekasi. per plauką, bet vis tiek. užskaitom. blogiausia, kad nesijaučiu neverta tos plauko sėkmės. ir anei kiek dėkinga. kažin, kaip po visų keturių, kas pusmetį.

 

                      dabar aš žiūrėsiu filmus, dabar aš trauksiu iš dėklo styginį (joks normalus klavišinis mušamasis ten netilptų), dabar aš skaitysiu knygas, tai nieko, kad jų pas mane jau seniai neliko — dar ir kaip apsimoka turėt kambariokę. dabar aš mokysiuosi informatiką, kaip šlapiu skuduru per veidą, ir vėl. tai nieko, jau pripratau būti talžoma.

 

                      ir taip kokias savaites dvi.

 

                      jei nori žinoti, nusipirk dryžuotas pirštines.

 

 

ų

 

 

 

                      ir vėl rytas ūkuotas. kaip gyvenimas.

 

 

                      galima rašyti s                    inkopuojant. galima sinkopuoti į stalo kraštą. ir, kas baisiausia, galima girdėti mintyse. kaip jau ne kartą, kaip visą gyvenimą, neduok dieve.

 

 

                      mano muzika kaip mano eilėraščiai. tik kad eilėraščiai ne mano. ir muzika ne.

 

 

                      per tris savaites daug kas pasimiršta. bet net ir pirštai, regis, pripranta nemaitinami. ir labai atrodo, kad niekas nepasikeitė. tik jau baisu prisiliest prie Rachmaninovo, nors ir pirštų galais. kad nesugriūtų viskas, kas taip neseniai skambėjo. o gal aš tik sapnavau. arba dar neišmokau neapsimetinėti, kad negaliu kitaip.

 

 

                      privalau kitaip. dar nesugalvojau kaip, todėl niekaip. baisu tik, kad kojos iki kelių nesusinešiotų beieškant.

 

 

vis mažiau apsireiškimo

 

 

 

                      vakarėja jau. sėdžiu kaip nuotraukoj — aukštai užtemptu megztinio kaklu — ir klausau, kaip mano gyvenimas prieštarauja mano logikai:                          

 

 

                                           i) aš daugiau neužsiimu kvailystėmis. tai yra, tuoj sugalvosiu, ką vadinsiu kvailystėmis. nieko.           

 

 

                                           iii) muzika groja per garsiai net man. sako, užtenka tik nusiraminti. paskui viskas kaip sviestu patepta. nepadeda, nerandu šaldytuve sviesto. galvoju, bus ramybė, galgi bus ir sviesto. galiausiai sueina ir taip — su kableliais, be sviesto.              

 

 

                                           iv) taip lengvai nepaaiškinsi, kaip reikia laikyti rankose pianiną, kaip reikia sėdėti prie fleitos ir pūsti dulkes nuo būgnų.           

 

 

                                           iii) per mažai prisnigo, kad būtų vaikystė.

 

 

jie niekada nesiliauja

 

 

 

                      nykštukų nosys kaip integralai, žinojai.

 

                      sakau, čia nieko saau — čia dirbtinis dievas palubėj Būlio schemas apšviečia, čia fortepijonas, kuris, sako, dabar jau užrakintas. sakau, Rachmaninovui čia labai tiktų atsispindėti.
lubos čia pasvirę. kairiuoju kraštu į apačią. čia niekada neskraidė Čiurlionis. bet rankos lygiai taip pat stingsta. gal tik nuo šalčio. duok dieve.

 

                      paskolinkit raktą. aš nieko blogo. aš tik stingstančiais pirštais. per klavišus.

 

                      jų nėra. aš juos tik išgalvojau. jie žiauriai protingi ar bent jau sugeba neišsiduoti. kai kurie jų bando apsimesti manimi: garsiai juokiasi, rėkia ir groja į stalo kraštą. laukiniai, galvoju —
jie niekada niekada nesiliauja, septyni nykštukai ant tualeto durų  —

 

                      prašau, jų nėra, aš juos tik išgalvojau.

 

 

čia tau ne koks žodis. nekoks

 

 

 

                      paskolink man savo dievą. maniškis bebūgnydamas pavargo.
                     

 

           užaugusi būsiu natų lankstytoja. va taip ir nusprendžiau savo ateitį.