Autorius: Andrius Šimkus

 

                                 Lyg trupanti saulė  

 

 

O buvo pavasariai -

saulė trupėjo.

Pritvinko Aušrinė giesmių.

Viltinga apgaulė spurdėjo - tylėjo

tarp kritusios vyšnios žiedų.

 

  

 

O buvo pavasariai -

mėnuo grumėjo.

Vyto rasos sapnų.

Vaivorykščių lietūs mirgėjo - mylėjo

tarp nemigusios laumės kasų.

 

  

 

O buvo pavasariai -

mirtys lytėjo.

Išbluko svajonės audrų.

Palaimintos lūpos virpėjo - kvepėjo

tarp plėkstančio kraujo lašų.

 

  

 

O buvo pavasariai -

saulė trupėjo…

 

  

 

Tarp Tavo -

tarp Tavo delnų.

Pavasariai buvo.

 

 

 

                                Vivat insania!

  

 

- Vivat insania!

Prasiskverbia pro lango stiklą.

Naktiniai vėjai kvepia kraujo raudoniu.

O pakelėj bekūnės rojaus vėlės

myluoja tyliai miegančius rugius.

 

  

 

Chaotiško rudens voratinkliai spalvingi

klampina kerpėtus miškų takus.

Kraupioj šešėlių aimanoj nugirsi:

- Vivat insania!

Bet rytas bunda toks skaistus.

 

  

 

Bejėgės praeities prisiminimų versmės

mirgėjimu nustelbia atgailos žodžius…

- Vivat insania!

Žvaigždynai sukasi likimo valsą.

O po nakties tavęs gal nebebus…

 

  

 

- Vivat insania!

Dusliai išsiveržia iš lūpų.

Tamsa pražysta ryto vitražu.

Kažkas priskynė tau pintinę tulpių.

Rasos skaistybėje pasaulis toks šiurpus.

 

  

 

Bejėgiai kūnai lapų kilimuos

rimuoja skausmo ir dejonių psalmę.

- Vivat insania!

Galbūt rytoj žvaigždynų pataluos

atšoksime ir mes likimo valsą.

 

 

Rožė  

 

Rose, oh reiner Widerspruch,

Lust, niemandes

Schlaf zu sein unter soviel Lidern.              

                             Reiner Maria Rilke

                                                                                                                                                                                                          

 

 Užgeso lūpos…

Akis suvilgė virpantys

tamsos lašai.

Sustingo veidrody

šešėlis mano.

Likimas tapė

skausmą mėlynai.

Tai jos - Lemties

baugus portretas

klajojo miesto

gatvių pakampiais.

Užgeso lūpos…

Akis suvilgė virpantys

tamsos lašai.

Ant mano rankų

atgulė nuvytusi geltona

rožė…

                                    

 

                                     Prabudus naktį

 

 

Apgirtęs nevalingu likimu

paklydęs kopų vėjas,

nutapęs parką lietumi,

čiurlena gličią netektį

ir kalbina apykurtį mėnulį -

vienišą nakties pamestinuką -

nemelodingu pakaruoklio kvarkimu.

 

  

 

Kai bičių spiečiui kraustantis

į seną tuopą - auštant -

ant mano stalo grikši

miegančios delčios šešėliai,

apgirtęs nevalingu likimu

sulysęs ilgakojis voras

vaivorykščių tinklais klejoja.

 

  

 

Ir taip kas šventą naktį

svaičiojant liūdnam mėnuliui -

jau likimu nebetikiu,

bet dar Tavim tikiu.

 

 

   Pirmasis žavesio ir aistros sonetas  

 

 

Ar tiki, brangioji, kad tenai,

kur rypauja šermukšnis,

nusirengsime nuogai nuogai -

ir panirsime į klevo lapų upę?

 

 

 

Kad nenuoramos rudens šešėliai

prisiglaus prie Tavo šilto kūno

ir papasakos Tau tyliai tyliai -

apie mano meilės amžinumą?

 

 

 

Kad žydės vėlyvas pakalnutės žiedas

kai įpinsiu jį į Tavo plaukus?

Kad sugrįžus nakčiai tamsiai tamsiai -

 

 

 

tyliai glustelsiu prie Tavo lūpų…

Mūsų širdis apsvaigins ramybė!

Ar jauti? Tai - meilės amžinybė.