Autorė: Giedrė Bilbokaitė

parduota

nutrūkus mintis ir pabėgus eilutė,
juokingai vėl skamba durų žvangutis.
KAŽKAS neateina,
o gaila - taip laukiau!
suklupus ant slenksčio -
ieškodama batų.
raudonų. gražių. kur man dovanojai.
pabėgus eilutė į vietą ropoja.
KAŽKAS vėl ateina.
šaltai apkabina.
nusiperka meilę ir butelį vyno.
paskolina šypseną, gaila - dirbtinę,
žada sugrįžti ir vėl apkabina.
užmoka slapta už nuodėmę savo.
diena iš dienos į neviltį varo.

kas mes tokie?

išaukštinom stabus
iškėlėm lig padangių
pamiršome dievus
ir žodį savo brangų
kartojam maldą vis kitiems
ir vis kitų mes prašom
padėti ranką ant peties
arba ištarti - ačiū
atsižadam kovos už grožį
geriau už melą dedam galvas
išgėrę vyno stiklą godžiai
mes pasijuntam ramūs
ir taip diena vėl dieną gena
suplyšusia dvasia
kvailai ieškodami mes peno
pavirstame tuščia vieta

malda

meldžiausi vakar savo dievui
tik juo vieninteliu tikiu
suklupusi gėlėtoj pievoj
kartojau maldą su skausmu
 

 
nenoriu bado aš matyti
ir nešt ant rankų kūnelius
nenoriu pasakų skaityti
žinodama jog to nebus
 

 
nenoriu gerti vyną Tavo
mylėtis žvakių šviesoje
kai žmonės juodą duoną valgo
spėliodami – užteks ar ne
 

 
nenoriu karo dėl taikos
ir pažadų beverčių
nenoriu laukti aš žiemos
kad nuodėmės užšaltų

avarija-a

skaičiuoju pirštus
išmėtytus ant žemės
negaila rankų

avarija-b

asfaltas lydos
bėga žvilgsnis paklydęs
labai daug šukių
 

 
ištiestos kojos
jos guli šalia manęs
nejaučiu žolės
 

 
nematau šviesos
mano akys mėlynos
tik kraujo skonis

avarija-c

naujas asfaltas
pasipuošęs šukėmis
ir juodas kraujas
 

 
pralenkiau vėją
man sakė – stabdžiai geri
kažkas apgavo
 

 
aš tapau svarbus
sirenų simfonija
nustatė – miręs