Autorius: Tadas Soščenka

  

                      - Ei vyručiai, pažiūrėkit, kas grįžo! - šūktelėjo apšepęs vyrukas, sėdintis ant suoliuko, prie smuklės lango.

                       

                      Jo sugėrovai atsisuko ton pusėn, į kurią jis mostelėjo ranka. Smuklė stovėjo prie pat pagrindinio ir vienintelio gyvenvietės kelio, kuriuo skubiai žingsniavo senasis Domarkas. Domarkas buvo tikra įžymybė. Jį visi pažinojo ir neretai apie jį kalbėdavosi. Mažas Parausių miestelis tik tuo ir buvo žymus, kad čia gyveno visiems gerai žinomas burtininkas. Nors jį patį geru žodžiu retai tepasveikindavo. Aplinkiniai sunkiai suvokė, kas yra magija, dėl to menko jų išprusimo, žmonės nepalankiai stebėjo Domarko darbus. O stebėdami, apkalbinėjo, kiek tik galėjo. Štai ir dabar trys nuolatiniai smuklės lankytojai nerodė seneliui jokios pagarbos.

   

                      - Sveikas, seni, - tarė vienas iš jų. - Kur šįkart basteisi, a? Mes jau susirūpinom.

  

                      Trijulė garsiai nusižvengė. Šį kartą Domarką pasitiko dar gana mandagiai. Matyt girtuoklis Aneulas šiandien buvo geros nuotaikos. Paprastai jis susilaukia savo adresu kur kas blogesnių išsireiškimų. Ir kaip tik jį nevadindavo įkaušusi vietinė liaudis: sukriošėliu, seniena, puvena, nevispročiu, pritranka, suskretėliu, kvaišeliu, dunduku, supuvėliu, smirdžiumi, pridžiumi ir t.t. Deja taip elgėsi ne tik seniai, bet ir bambliai, kuriems dar nespėjo išdygti visi dantys. Tačiau Domarkas nė ant vieno iš jų nepyko. Ar bent jau to neparodė. Jis tik pažvelgdavo užgauliotojui tiesiai į akis ir šypteldavo. Niekas nesuprato, kodėl jis taip elgiasi, dėl to laikė jį dar ir kuoktelėjusiu. Vaikai mėgo sekioti Domarką gatvėse, nors jis retai jose pasirodydavo. Niekas nežinojo, kur jis dingdavo tai dienoms, tai savaitėms, o kartais ir mėnesiams…

 

              Šit ir vėl jis ėjo vienintele plačia Parausių gatve, niekam net nenumanant iš kur. „Riebiojo Kuilio“ smuklė stovėjo gatvės centre. Tai buvo senas medinis sutrūnijusių lentų pastatas, iš senumo pavojingai palinkęs virš gatvės. Niekas neatsiminė, kodėl jis taip vadinasi. Net ir pats smuklės šeimininkas teigia, nusipirkęs ją jau su keistu pavadinimu. Šioje landynėje pastoviai sėdėdavo vietos girtuokliai ir tik vos kartais užklysdavo koks keliaujantis prašalaitis, pagirdyti arklį ir praleisti naktį. Į girtuoklių trijulę Domarkas nekreipė dėmesio, tik, kaip visada, pažvelgė vienam jų į akis ir šyptelėjo. Vyrai kilstelėjo savo apytuščius bokalus, neva į Domarko sveikatą ir susižvalgę nusišaipė. Tada staigiai užsivertė juos ir vienu mauku užbaigė.

 

              - O žinot, - ištarė kažkuris iš girtuoklių, - man atrodo tiesą žmonės sako, kad Domarkas nesensta.   Atsimenu, kai aš dar motinos sterblėj gulėjau, jis atrodė taip, kaip ir dabar.

 

              - Nesąmonės, - atsakė jam kitas, - bobučių paistalai.

 

              - O gal ir ne, - įsikišo trečias. - Aš taip pat neatsimenu, kad tas senis kada būtų atrodęs jaunesnis. Nebent barzda trumpesnė buvo.

 

              - Tai kas? Barzdos ilgėjimas - dar ne senėjimo požymis. Ta ir visai jauniems piemenims želia.

 

              Taip kaip ir kas vakarą blevyzgavodami, trys girtuokliai vėl nepajuto kaip pragėrė paskutinius skatikus. Kad ir kokie nususę vargetos jie buvo, jų žodžiuose buvo visgi ir tiesos. Niekas nei miestelyje, nei aplink nežinojo, kiek Domarkui metų. Ir visi pernelyg  jo prisibijojo, kad paklaustų. O gal ir žinot nelabai norėjo. Vargu, ar atsakymas jiems būtų patikęs.

             

                      Šįkart Domarkas pasirinko trumpesnį, nors ir ne tokį smagų kelią per miestelio turgų. Kitas kelias vedė aplink paskutinius gyvenvietės namus, šalia miško. Kai niekur neskubėdavo, mėgdavo ten pasivaikščioti. Jam patiko miškas, jo kvapas, garsai ir visa tvyranti ore jo jėga, kurią nebent visą gyvenimą šalia miško praleidęs galėtų jausti paprastas žmogus. Tačiau Domarkas toks nebuvo. Dabar jis ne tik sutrumpino kelią, bet vos ne bėgo namų link. Žmonės gręžiojosi į jį ir šnabždėjosi tarpusavyje. Nors garsiai jie niekada nebūtų to ištarę, tačiau visiems buvo smalsu, iš kur gi Domarkas taip skuba. Jis net gi nesustojo pasikalbėti su ko gero vieninteliu savo draugu miestelyje, senu kaip gal net ir pats Domarkas, arklininku Rupertu. Pastarasis turguje pardavinėdavo arklius ir viską, ko jiems laikyti galėjo prireikti. Taip pat jis puikiai juos kaustydavo ir atlikdavo daug kitų įvairių paslaugų, apie kurias puikiai išmanė tik arklių laikytojai. Arklininkas kilstelėjo ranką, tačiau Domarkas lėkė kaip akis išdegęs, kad net nedirstelėjo ton pusėn. Rupertas neramiai susižvalgė su žmona Izabele, kuri paprastai nesitraukdavo nuo jo nei per žingsnį. Neva labai jį mylinti, tačiau niekas mieste ja netikėjo. Tiesiog ji bijo, kad Rupertas vos uždirbęs kelis grašius tuoj lėks į smuklę: „Pasidalinti naujienomis su draugais“ -, kaip jis sakydavo jai. Bet Izabelė geriau žinojo, kuo jis mielai pasidalintų. Ir, tiesą sakant, neklydo.

 

                      Parlydėtas iki pat namų durų klegančių ir purvinų vaikų gaujos, Domarkas pagaliau sustojo. Jo namas niekuo neišsiskyrė iš kitų miestelyje esančių namų. Buvo senas, medinis dviejų aukštų pastatas, su plačia veranda ir stogu virš jos. Ten laisvomis akimirkomis Domarkas sėdėdavo, skaitydavo, ar stebėdavo dangų naktį. Tiesiai iš verandos galėjai patekti į virtuvę, kurioje stovėjo stalas, krosnis ir trys kėdės, ant kurių beveik nebuvo kam sėdėti. Virtuvėje jis praleisdavo ypač mažai laiko. Kairėje buvo durys, už kurių laiptais buvo galima pasiekti rūsį. O tiesiai prieš lauko duris buvo laiptai į antrą aukštą, kuriame buvo du miegamieji ir palėpė, burtininko darbo kambarys. Kai būdavo namie, ten jis praleisdavo beveik visą savo laiką.

                      Domarkas perėjo verandą ir atidarė virtuvės duris. Kairėje, ant vieno iš trijų pakabų jau kabojo apsiaustas. Šalia jo jis pasikabino ir savąjį.

 

                      - Sveiki atvykę, mokytojau, - pasisveikino iš antro aukšto besileidžiantis vienintelis Domarko mokinys, Remas. - Išgirdęs triukšmą už langų, iškart supratau, kad jūs grįžtat.

 

                      Išsišiepęs iki ausų, Remas pasiekė virtuvę ir tik tada pastebėjo, koks susirūpinęs jo mokytojas. Šypsena dingo. Turbūt ne dėl vaikų jis taip nusiminęs. Kažkas atsitiko, galvojo Remas, bet niekaip negalėjo sugalvoti, kas. Domarkas atsisėdo ant kėdės ir pasirėmė galvą rankomis į stalą. Paprastai grįžęs iš ilgos kelionės, jis iškart puldavo pasakoti, ką matęs, ką girdėjęs, kur kokią panelę Remui nužiūrėjęs. O dabar sėdėjo tylus it žemė.

                      -Mokytojau, - galiausiai neištvėrė Remas, - sakykit gi ką nors. Ar kas atsitiko?

 

                      -Šįkart net nežinau nuo ko pradėti, - po trumpos pauzės galų gale ištarė Domarkas. - Tiesą sakant, kalboms ko gero jau nebėra laiko. Aš minutėlę atsipūsiu ir iškarto iškeliausim. Pakeliui ir papasakosiu. O tu suruošk maisto, kiek gali panešti, atnešk čia akmenį ir durklą.

 

Kol Remas lakstė tai šen, tai ten, Domarkas liko vienas su savo mintimis. Jis mąstė apie praeitį, dabartį, ir, dabar jau nežinia, ar būsiančią ateitį. Galų gale pasirodė Remas su pilnut pilnutėle kuprine maisto, kaip spėjo Domarkas, ir dviem ryšuliais, kuriuose galėjo būti bet kas. Tačiau burtininkas žinojo, kas būtent ten yra.

 

- Puiku! – ištarė jis paėmęs abu ryšulėlius.- Aš nešiu šituos, o tu maistą ir visą kitą, ko gali prireikti.

 

- Jei mes taip skubame, tai mums tikriausiai prireiks arklių..?

 

- Mes taip skubame, kad mums arkliai jau nepadės.

 

- Tai mes…

 

- Būtent.

 

Mokytojas net neleido baigti klausimo, ir taip puikiai suprato, ką jo mokinys norėjo pasakyti. Jei žirgai per lėti, reiškia jiems reikės burtų. Domarkas pastūmė stalą, patraukė kilimėlį po juo, kurio paprastas žmogus nebūtų net pastebėjęs, iš kur pasirodė rankena. Staigiai patraukęs už jos, burtininkas atvėrė slaptas duris, už kurių stovėjo paprasčiausios kopėčios į rūsį.

 

- Na ir reikalai, - tarė sau apstulbęs Remas, kol mokytojas leidosi žemyn. – Jei jau senoliui ir akmens, ir durklo prireikė, tai turbūt sužinojo kažką baisiai siaubingo. Ech, vargas man. O kaip tik planavau šiandien šiek tiek patinginiauti…

 

- Nežiovauk! – įsakmiu balsu liepė mokytojas, jau stovėdamas priešais Remą su didžiule knyga po pažastimi. – Ar jau suruošei valgį?

 

- Jau.

 

- Puiku. Tada užrakink duris ir viską surinkęs lipk viršun.

 

Maistu Remas pasirūpino išties neprastai. Jis nusiteikė ilgai ir sunkiai kelionei, tad sukrovė visą negendantį, ar bent jau negreit gendantį maistą į didžiulį ryšulį. Taipogi be geriamo vandens dar nepamiršo ir vyno buteliuko. Jo ryšulys buvo milžiniškas, tai gi ir nelabai lengvas. Visgi Remas suprato, kad maistas – pats svarbiausias dalykas bet kokioje kelionėje, todėl dėl nešulio svorio nesiskundė. Skundėsi tik dėl to, kad teks trenktis į varginantį žygį nežinia kur, nežinia ko, vietoj to, kad pasilikt namie, kur sąlyginai jauku, visiškai ramu ir gera.

 

Jis užnešė ryšulį viršun ir pasidėjo prie Domarko kamaros durų.

 

Atsargiai pravėręs duris, kyštelėjo galvą ir paklausė:

  

-       Jau nešt vidun?  

 

-       Taip, taip, Remai. Užeik. Tuoj keliausim erdvės tuneliais.