Autorė: Elžbieta Banytė

16.
 
 
Kartą toks žmogus užsimanė šokt nuo stogo, bet buvo pavasaris, labai gražus metas, taigi jis nutarė palaukti purvino rudens. Sulaukęs rudens, jis visai nebenorėjo šokt nuo stogo, todėl įkalbėjo tai padaryti savo priešą. Priešas nušoko. Galų  gale tą žmogų ėmė graužt sąžinė, todėl nušoko pats.
 
 
29.
 
 
sumirgėjus blėsta diena
ponia sakykite jei norite kalbėti
žybsi jaukios šviesos languos
jei ne prisiekusieji išeis pasitarti
aš sudilusį  paltą rengiuos
eikite dėl dievo meilės
ir patamsiuose vaikštau viena
teismas skelbia pusvalandžio pertrauką
 
 
žybsi žvaigždės beribėj nakty
prisiekusiųjų sprendimu ji pripažįstama kalta
nuo manęs netgi baimė pabėgo
sunki pareiga mus verčia reikalauti
liko vien tik žibėjimas sniego
griežčiausios bausmės kaip ir tikėtasi
ir tie žmonės aplinkui rimti
sekretoriau užrašykite nuosprendį
 
 
ir achajai išplauks vėl į žygį
pasirenkite čia jums ne koks paradėlis
atsiras juk kita elena
ponia jūs nuteista mirti už išdavystę
o dabar prisimenu vygę
pasiruošt! dėmesio
kur vaikystėj sūpavo mama
ugnis
 
 
tyla
 
 
 
30.
 
 
    Nupiešk tas gėles, kurias surinko pamišusi žydė, nupiešk erelio galvą,  kurios taip troškai vaikystėje. Bananiniai ledai, guminukai - argi tai ne miela? Žalia žavi vaikystės pieva, o joje ganosi kiškutis. Nemėgstu kiškučių. Kokį velnią jie veikia  mano vaikystės pievoje? Va, kokia ta vaikystė. Nepiešk erelio, nes šalia  jo  įsitaisys kiškutis ar kokia kita bjaurastis.
 
 
    Nupiešk, geriau Tiškevičių rūmų salę, didžiulę, klasicistinę, kurioje šoktų juodo aksomo sukniomis apsitaisiusios ponios ir daug ponų: ,,Kokie visi gražūs!“ Ten mes galėsime valandų valandas grožėtis interjeru, siurbčioti vyną, priglausti krištolo taurę prie karščiuojančios kaktos ir panirti į niekur. Dvelksmas tuštumos, dvelksmas artumos- argi ne romantika, argi ne harmonija? Taigi nupiešk. Bus smagu sėdėti prie traškančio židinio drėgnais rudens vakarais, kai  žvarbsta vienišas keleivis iš Džeko Londono arkties, kai klampoja purve Donelaičio būrai.
 
 
     Ant stalo rožė, po rože guli nuoskauda. Po kiekvienu spygliu slepiasi nuoskauda. Rožę rankoje laiko skausme paskendęs Sartras savo išblyškusia ranka. Jis meta rožę ant stalo ir išeina, susikišęs rankas į kišenes, pasišlykštėjęs. Viskas gali vykti galvoje, viskas. Tik nupiešk, būk geras, tą salę, kur galėtume laukti stebuklų.
 
 
     O katė, Viešpatie, pažvelk į katę, ji vartosi ir daužosi, tarsi norėtų sudraskyti pati save, o jos naguose rožės žiedlapiai ir brokatinės užuolaidos skutai. Dūžta taurė, liejasi vynas; šukės, žmonės sako, neša laimę. Krenta sunkaus brokato nusvertas karnizas, virsta žvakė, viskas liepsnoja; iš ugnies atėję, ten ir sugrįšim. Tik tu nupiešk. Save ir mane, ir svylančios plastmasės kvapą, ir seną vyną pilvotame butelyje. Juo gesinsime ugnį, girdi?
 
 
     Tyla. Tyla. Tyla.