Autorius: Valdas Serapinas

I
 
 
Petras Vainauskas dingo. Ryte, prieš išeidama į miestelį apsiprekinti, Zofija Vainauskienė paklausė savo vyro ar šis niekur nežada eiti. Šis atsakė, kad niekur neeisiąs, nes esą truputį skauda nugarą, matyt, pasitempė kokį raumenį vakar bekapodamas malkas. Taigi esą niekur neisiąs. Pasakė nė kiek neabejodamas. Zofija pažadėjo grįžti iki keturių, iš lėto apsirengė, susišukavo plaukus ir išėjo.
 
 
Buvo šaltokas rudens rytas, bet ji tokius mėgo. Svarbu, kad tik nebūtų drėgna ir be vėjo. Sausą dieną ir nuotaika būna gera - ir kaulų nelaužo, ir lauke gali ilgiau pabūti. Zofija buvo įpratusi ketvirtadieniais eiti miestelyn, ten apsiprekinti, užeiti pas savo seserį Angelę, pasikalbėti, sužinoti visas miestelio naujienas ir vakarop sugrįžti namo. Sesuo visada pradžiugdavo pasirodžius Zofijai, o ir pati Zofija noriai eidavo miestelyn, nepaisant to, kad kelionė trukdavo ne mažiau pusvalandį - buvo smagu atsikvėpti nuo darbų, na ir, tiesą sakant, pabosdavo pastovūs senio bambėjimai ir tušti svaičiojimai apie politiką - tai tebuvo vis tie patys sakiniai, kurie jai nieko nereiškė.
 
 
Palei miškelį ji sustojo atsipūsti ir nežinia kodėl atsigręžė pasižiūrėti į namus - lyg kokia neaiški, bloga nuojauta apėmė Zofiją. Bet pastovėjusi ir nuvariusi šalin blogas nuotaikas, ji atkakliai patraukė toliau.
 
 
Miestelyje nebuvo nieko naujo. Prie mokyklos rūkė keli paaugliai. Šalia kavinės stoviniavo pora ne visai išsiblaiviusių po vakarykščių išgertuvių vyrų. Viskas buvo įprasta. Šnektelėjusi kelias minutes su pardavėja, nupirkusi duonos, cukraus ir aliejaus bei pyrago su razinom judviem su sesere prie arbatos, ji patraukė sesers namų link.
 
 
Angelė nuoširdžiai apsidžiaugė sese. Puolė virti arbatos, pjaustyti parneštą pyragą. Pasodino Zofiją prie krosnies, ši nuo šilumos nugaroje palaipsniui išlepo ir jei ne sesers balsas būtų suviskam užmigusi. Angelė pasakojo paskutines naujienas apie miestelio kunigą, davatkas, savo kaimynus ir jų rūpesčius. Suskambęs tris kartus telefonas galutinai išvaikė visus Zofijos mieguistumus. Tačiau kaskart kai Angelė atsiliepdavo, kitame gale niekas nekalbėdavo.
 
 
Tikriausiai tai dukra iš Airijos, - sakė Angelė, - negali prisiskambinti.
 
 
Pagaliau Zofija pastebėjo, kad diena slenka vakarop ir suskubo išeiti. Sesuo palydėjo ją tik iki vartelių, perdavė Petrui linkėjimų, grįžo naman ir uždegė šviesą.
 
 
Jau ėmė temti. Ore ėmė kauptis drėgnumas. Zofija išsigandusi, kad gali pradėti lyti, sparčiai patraukė namo. Už miestelio jau nukrito vienas kitas lašas, bet tikro lietaus nebuvo.
 
 
Priartėjusi prie savo namų, Zofija pamatė, kokie jie atrodo niūrūs ir vėl ją apėmė ta rytinė bloga nuojauta. Kodėl Petras nejungia šviesos - nesuprato ji. Tikriausiai užsnūdo belaukdamas - ir prasta nuotaika kuriam laikui dingo. Namai buvo neužrakinti, tačiau vos peržengusi per slenkstį, Zofija suprato, kad Petras yra išėjęs. Nebuvo nei striukės nei aulinių batų. Tiksėjo laikrodis. Maistas buvo nepaliestas. Lova nepaklota. Zofija atsisėdo ant lovos, įjungė televizorių. Žiūrėjo kelias minutes, kol suvokė, kad negali suprasti nei vieno žodžio, nei vieno sakinio iš to, ką komentatorė sako. Jai net pasirodė, kad ji per klaidą įjungė kažkokį keistą užsienio kanalą. Bet komentatorės išvaizda buvo pažįstama. Tada Zofija suprato, kad ji tiesiog pervargo. Prigulė ant lovos krašto ir iškart užmigo.
 
 
Atsibudo Zofija apie pirmą valandą nakties. Televizorius cypė. Laidos buvo pasibaigusios. O Petras vis dar nebuvo grįžęs. Zofijai suskaudo širdį.
 
 
Visą naktį ji negalėjo užmigti. Obels šakos daužėsi į langą, katė šlitinėjo pakampėmis. Anksti ryte paskambino seseriai, pasakė, kad Petras nenakvojo ir paklausė ką daryti. Sesuo visaip ramino, guodė Zofiją, sakė, kad Petras niekur nedings, pareis jei ne šiandien, tai rytoj. Tačiau Petras taip daugiau ir nesugrįžo.

II

Kai Zofija išėjo, Petras dar kokį pusvalandį nesikėlė iš patalų. Paskui iš lėto atsikėlė, apsirengė, iš kibiro pasėmė vandens ir užstatė arbatinuką virti. Įjungė televizorių. Šis rodė kažkokį serialą. Bet kam gilintis į svetimas bėdas, kai savų užtenka? Išjungęs televizorių ir išgėręs arbatos, Petras išėjo į kiemą.
 
 
Nunešė kelis kaulus šuniui. Pasižiūrėjo, ar gerai uždaryta vištidė. Apėjęs kiemą, Petras patraukė į netoliese esantį miškelį - parinkti žagarų. Tačiau ilgai ten neužsibuvo - bevaikščiojant vėl pajuto skaudant nugarą ir sugrįžo namo. Atsigulė į lovą ir greitai užmigo.
 
 
Petras sapnavo, kad skrenda virš vasaros laukų. Virš laukų, kuriuos jaunystėje ardavo dirbdamas kolūkyje traktorininku. Skrenda tolumoje matydamas raudoną saulėlydžio saulę. Sapnas truputį buvo liūdnas. Kitas Petro sapnas buvo apie miestą. Miestas Petrui atrodė nematytas. Nežinia, ar tai koks Europos ar Rusijos miestas. Miestas atrodė kaip iš keistos pasakos. Bokštai, arkos, keisti namai. Vėliau Petrą tame mieste kažkas vyjosi ir jis smuktelėjo į metropoliteną. Leidosi eskalatoriumi gyliai po žemę. Eskalatorius buvo labai ilgas - gal pusė kilometro. Vos jis pasibaigė, Petras pabudo. Laikrodis rodė beveik tris. Tuoj turėjo grįžti Zofija. Nors nugarą dar šiek tiek maudė, Petras nusprendė pasemti vandens iš šulinio. Kol kėlė vandenį atsitiko kažkas labai neįprasta: Petras staiga pajuto, kad kažkas atsitiko su Zofija. Taip dilgtelėjo širdį, kad Petras paleido rankeną, kuria traukė vandenį ir kibiras nugarmėjo atgal į šulinį. Tuomet Petrui taip pasidarė ilgu Zofijos, kad apėmė nerimas ir noras tuoj pat pamatyti ją. Petras kurį laiką nerimastingai vaikščiojo iš vieno namo kampo į kitą kol nusprendė paskambinti Angelei. Bet susukęs Angelės telefono numerį jis išgirdo svetimą vyrišką balsą. Nieko nepasakęs Petras padėjo ragelį. Paskubomis surinkau ne tą numerį - pamanė. Bet ir antrą kartą atsiliepė tas pats nepažįstamas balsas. Susitvardyk - pasakė sau Petras. Trečią kartą atsiliepė Angelė, nors balsas atrodė kiek pasikeitęs, bet, be abejonės, tai buvo Angelė. Angelė šiek tiek nustebo dėl Petro skambučio. Ne, Zofija nebuvo šiandien užėjusi pas ją. Zofijos ji visą dieną laukė, tačiau ši dar kol kas nepasirodė. Jei ji pasirodytų, Zofija pati paskambins Petrui.
 
 
Tai buvo keista. Petrą šis pokalbis visai išmušė iš vėžių. Gerklė išdžiūvo. Staiga visas pasaulis nutilo. Tik pastovus erzinantis laikrodžio tiksėjimas skatino sutvarkyti pabiras mintis. Kas jai atsitiko? Kur ji? Gal nusprendė aplankyti kokią seną draugę? Neramios mintys persekiojo Petrą. Norėdamas jas išblaškyti, Petras įjungė televizorių. Komentatorė kažką šnekėjo, bet Petras nieko negirdėjo. Bandė pagarsinti, tačiau televizorius tik skleidė triukšmą - kas buvo kalbama, to buvo neįmanoma išgirsti.
 
 
Suskambo telefonas. Pakėlęs ragelį Petras išgirdo ne Zofijos balsą - skambino Angelė, klausė ar sesuo dar negrįžo.

 
Naktį Petras nusprendė paieškoti žmonos. Nusegė šunį nuo grandinės, užrakino namus, palikęs neišjungtas šviesas, ir vedinas šunimi patraukė miestelio link. Žibintuvėlis silpnai švietė, bet virš medžių kybojo mėnulis, kuris apšvietė kelią. Petras priėjo miestelį, palūkuriavo ir, nežinodamas ką toliau daryti, grįžo atgal namo. Namie jis negalėjo pakęsti tylos, todėl vėl įjungė televizorių, bet visos laidos buvo pasibaigusios ir Petras įjungė radiją. Iš jo sklido balsas, stebėtinai panašus į ano vyro, atsiliepusio telefonu, balsą.
 
 
Petras visą naktį nemiegojo. Žmona taip ir nesugrįžo. Pavyko trumpam užmigti tik per pietus kitą dieną. Petras sapnavo, kad moteris labai panaši į Zofiją pareina į judviejų namus ir ima tvarkytis, šluoti, virti valgį. Petras bando kalbinti ją, vadina Zofija, tačiau ši neatsiliepia, vengia jo, slepia savo veidą.
 
 
Sugavęs Petras apsuka ją ir mato: čia ne Zofija, čia Angelė, kuri garsiai ir piktokai juokiasi. Pagaliau Petras pastebi, kad ir šie namai ne jo, o Angelės.
 
 

III
 
 
Angelė ketvirtadienį nuo pat ryto laukė sesers. Tačiau ši nei iš ryto, nei po pietų neatėjo. Apie pusę penkių kažkas skambino tris kartus. Tačiau kaskart jai atsiliepus, kitame laido gale tylėjo. Turbūt tai Zofija bando prisiskambinti - sakė sau Angelė ir po kiek laiko nusprendė pati paskambinti seseriai.
 
 
Skambino daug kartų, ilgai laukė kol kas nors atsilieps. Bet niekas Zofijos namuose nekėlė ragelio. Penktadienį ir šeštadienį Angelė vėl bandė prisiskambinti seseriai. Vėl niekas nekėlė ragelio. Kai Zofija nepasirodė ir per sekmadienio pamaldas miestelio bažnyčioje, ji nusprendė pati aplankyti seserį - juk, pagaliau, ji neviešėjo pas Zofiją nuo vasaros. Angelė nuėjo pas sūnų, kuris kartu su savo sugyventine gyveno netoli Angelės namų. Šis nelabai noromis, bet sutiko pavežti ją iki Zofijos namų.

Vainauskų šuo siaubingai staugė. Namai buvo palikti neužrakinti. Įžengusi į namą Angelė suprato, kad jie jau ilgai nekūrenti - iš visų kampų smelkėsi šalta drėgmė. Nebuvo nė gyvos dvasios.
 
 
Vainauskai dingo. Jų paieškos su policijos pagalba tęsėsi lyg pat pavasario, bet nedavė jokios naudos.