Autorė: Ramunė Bat

   Kai pasakiau Margaritai, kad yra kilni ir gera, kad išgelbėjo mane ir t.t., ji tik nusijuokė:  

   -O vaikeli, tu manęs dar nepažįsti. Tiesiog esi man reikalingas ir gerai atlieki savo darbą. Aš verslininkė, o ne labdaros darbuotoja. Įsikalk tai į savo gražią galvą.  

   Ta akimirka, kai ji manęs pagailėjo išgėrusi per daug vyno ir nusprendė imtis globos, buvo laimingas atsitiktinumas. Man paprasčiausiai pasisekė. Taip, ji mane vertino, buvo teisinga su manimi, bet nieko daugiau. Niekada nebeklausinėjo apie mano praeitį, tėvus. Atrodo, kad nė prisiminti nebenori tuometinio savo minkštumo priepuolio. Ji buvo kieta, griežta, reikli, tačiau po to karto žinojau, kad turi tą paslaptingą tašką, kurį palietus galima ją pakeisti. Galbūt dėl to jos visai nebijojau netgi tada, kai supykdavo ir imdavo bartis. Kartais plūsdavosi su savo darbininkais ne prasčiau už vyrą, bet man ji vistiek buvo moteriška ir žavinga.  

   Pradėjau daug skaityti. Visada vežiojausi kokią nors knygą iš jos gausios bibliotekos ir skaitydavau, kai reikėdavo jos laukti. Dažnai kur nors užvažiuodavo tik minutei, o tekdavo uštrukti valandas. Margaritai patiko šis mano pomėgis, ji pati ėmė man patarinėti, kokias knygas būtinai turiu perskaityti.  

   Taigi, gyvenimas pasidarė gražus. Tačiau vis dar kažko trūko. Buvau jaunas ir karštas, man norėjosi nuotykių. Laisvų dienų turėjau nedaug, draugų, su kuriais galėčiau leisti laiką, beveik jokių, vienas kitas vaikystės draugelis, su kuriuo išlenkdavau bokalą alaus arba pasitrindavome kokiame klube. Tetulė manęs laukdavo, bet visiškai nenorėjau leisti su ja vakarų. Kai klube ar bare susipažindavau su kokia nors kompanija, vis įsipindavau tai į ginčus, tai į peštynes. Sykį, kai uždarė į „daboklę“, prireikė  net Margaritos pagalbos.  

   -Man nereikia problemų, - pasakė ji tada. – Turiu jų užtektinai ir be tavęs. Jeigu nori kvailioti, susirask kitą darbą.  

   Tada prisiminiau Beno perspėjimą ir išsigandau. Tačiau,  kai vieną vakarą pavargęs išlenkiau daugiau negu dera ir ėmiau mąstyti apie savo gyvenimą, pasijutau besąs kažkokiuose spąstuose, nežinia kodėl man pasirodė, kad Margarita kalta dėl to, kad esu toks vienišas ir nelaimingas, pasijutau išnaudojamas, verčiamas tarnauti, o juk manyje tiek daug visko slypi, aš gi galiu daugiau, žymiai daugiau… Ir toks pasiutimas plūstelėjo į mano išdidžią širdį, kad įsiveržiau į jos namus paryčiais, išplūdau ją visokiais žodžiais, pasakiau, kad nebebūsiu jos kiemsargiu, kad nebenoriu jos matyti, kad ir be jos neprapulsiu ir tegul nemano galinti man vadovauti ar kaitalioti mano gyvenimą… Nežinau ką pasakiau, bet tai buvo labai stiprus mano nevilties priepuolis.  

   Margarita vožė man taip, kad išlėkė priekinis dantis ir apsipyliau kraujais. Net neįsivaizdavau, kad gali turėti tokią smarkią ranką. Paskui, tik todėl, kad vis dar buvau labai nustebęs ir neatsitokėjęs nuo netikėto smūgio ir tik todėl toks bejėgis, ji suėmė mane už sprando, įstūmė į vonios kambarį, pakišo mano subjaurotą srėbtuvę po ledinio vandens srove ir paliko ten. Kai pakėlęs galvą išvydau save veidrodyje, tą pačią akimirką išsiblaiviau ir supratau, kad padariau didžiausią kvailystę savo gyvenime. Už durų girdėjau jos žingsnius, bet ji nesiplūdo, barškino puodais virtuvėje. Bijojau išeiti, bijojau taip, kaip kažkada tenai, už grotų, kaip maniau jau niekada nebebijosiu. Ne Margaritos bijojau, bijojau savęs, savo sumautos būsenos, savo menkumo. Dar prieš akimirką buvau erelis pasiruošęs skrydžiui, o dabar jaučiausi apipešiotas viščiukas paruoštas skerdimui. Nors žinojau, kad niekas manęs neskers, bet būsena mano buvo būtent tokia. Ką dabar daryti? Ploviau savo snukį po vandeniu ir verkiau. Negalėjau iš ten išeiti, galvojau palauksiu, kol jos žingsniai ir barškėjimas  nutils, kol praėjimas bus laisvas ir paskui išsmuksiu pro duris ir niekada, niekada daugiau čia negrįšiu. Tačiau Margarita, girdėjau, sukiojosi aplink, virėsi kavą, varstė duris. Galiausiai sušuko:  

   -Man reikia į vonią!

   Aš nejudėjau. Ji atsidarė duris, įėjo vidun ir, nekreipdama į mane nė menkiausio dėmesio, nusimetė chalatą, palindo po dušu ir užsitraukė užuolaidą. Va tada ir reikėjo man sprukti. Dabar žinau, kad turėjau tą momentą, bet aš juo nepasinaudojau. Žinau, kad ir ji tokiu būdu tikrino mane - jeigu aš išeisiu, kol ji prausis, kelio atgal nebebus. Kaip užhipnotizuotas triušis prasėdėjau kampe. Mačiau kaip ji suvaldė savo nuostabą, kai baigusi praustis atitraukė užuolaidą ir pamatė mane. Žiūrėjau į ją, kai trynė savo kūną  aliejumi, kaip šukavosi, kaip darėsi makiažą, žiūrėjau negalėdamas atitraukti akių, negalėdamas pajudėti iš vietos, beveik nekvėpuodamas, jau nebejausdamas nei baimės, nei gėdos tik visa esybe suvokdamas, kad dabar tai jau esu pražuvęs amžinai.

   Kas buvo paskui? Ogi visiškai nieko. Mes niekada nekalbėjome apie tai, kas tą rytą nutiko. Mano veidas ištino, kelias dienas gulėjau pas tetą varstomas skausmų  ir toji tupinėjo apie mane keisdama kompresus. Paskui Margarita nuvežė mane pas savo dantistą ir tas sutvarkė mano tarpdantį. Tapau dar patrauklesnis, nes tuo pačiu išbalino visus dantis ir nugramdė akmenis.

    Mūsų santykiai  beveik nepasikeitė, kasdien vežiojau ją, prižiūrėjau automobilį, toliau skaičiau jos rekomenduojamas knygas,  pastebėdamas, kad dabar jau jos visai kitokio turinio, tik nedrįsau susitikti jos žvilgsnio, nedrįsau  nei teisintis, nei atsiprašyti. Ji to ir nelaukė. Viskas atrodė normalu, tačiau  kiekvieną dieną jaučiausi taip, tarsi gyvenčiau veikiančio ugnikalnio papėdėje.