Autorė: Eimantė Liubertaitė

Triukšmas spengia ausyse. Atrodo, turėčiau kalbėti pasivertusi kitu pavidalu: juokdario politiko ar didžiakrūtės, trumpasijonės popžvaigždės lūpomis. Nes tik tokių, rodos, visi klauso. Tačiau štai, kalbėsiu. Aš esu Biliūno katytė ir Brisius, su savo galu tarpuaky. Aš esu Šaltenio karvė, nušauta riešutų duonos kvape. Aš esu Bembis, kurio miškas sudegė. Aš esu kiekvienas praeivis, kurį užkliudėte kur nors skubėdami ir neatsiprašėte. Aš – visos sučiauptos arba virpančios lūpos, kurias suvilgydavo Jūsų pikti žodžiai. Aš – visos tos naujos pardavėjos prekybos centruose, ant kurių burbate dėl lėtumo, visi tie autobusų vairuotojai, kurie, dar neįpratę prie savo darbo dėžučių, kelissyk stabteli ne vietoj, priversdami keleivius čiūžtelti į priekį ir susiraukti, susiraukti. Štai, aš – Jūsų dienų ir nuotaikų gadintojai. Ir aš kalbu.  

Nekaltinu Jūsų. Dievaži, suprantu, jog būna. Rodos, atsikeli iš lovos ne ta koja ir supranti, kad gal geriau jau išvis nebūtum atsikėlęs. Aš žinau, kad tokia būsena, kai atrodo, jog virš Tavo galvos kaba juodas debesis, iš kurio nuolat lyja, gali užsitęsti ne tik dienai ar dviem, bet kelioms savaitėms, gal net mėnesiams, o būna – ir metams. Aš tikrai suprantu, kad kartais atrodo, jog dėl debesies kaltas girtas likimo kalvis, už Tave sugadinęs Tavąjį gyvenimą, arba gal net darželio laikų auklytė, neapkabinusi Tavęs taip stipriai, kaip kitų vaikų. Aš suprantu.  

Bet noriu kai ką pasakyti, dėl to ir kalbu.  

Mes, žmonės, esame tokie juokingi, kai pagalvoji. Lekiame, skubame kažkur. Stebim, kaip aplinkiniai mokosi, dirba, perka, ir miršta, o vėliau linguojam galvomis ir išdidžiai sakome: „Jų gyvenimas prasmingas buvo, prasmingas“. Bet viduje kartais kirminėlis kažkoks sujuda, sukruta, lyg priekaištaudamas. Ką tada darom mes, žmonės? Mes tą kirminėlį, tą lėliukę, kuri galėtų virsti nuostabia plaštake, neigiame ir taip apspjauname sieros rūgštimi. Liūdna potencialiai plaštakei, skauda. Žmonės, rodos, mano, kad pasauly bus ne kartą – atrodo, skuba, turėdami omeny, jog galės dar sugrįžti. Bet. O jeigu ne?  Jei nebebus progos nusišypsoti nepažįstamajam, prisėsti ant parko suoliuko ir suvalgyti braškinių ledų, ar nupirkti draugei gražią sagę vien dėl to, kad šiandien –  penktadienis? O jeigu ne?  

Nenoriu, jog manytumėt, kad aš visad trykštu tokia naivia laime. Tikrai ne. Būna, pabundu naktimis ir verkiu. Nes šunelio pasiilgstu, prieš pusmetį mirusio. Nes Tėtį ir Mamą matau, mane mažą už vaikiškų rankyčių į priešingas puses traukusių. Nes liūdna būna, drasko vidų vaiduokliai.  

Bet didžiausias skirtumas tarp manęs ir Jūsų, skubantieji, lekiantieji, neigiantieji, yra tas, jog aš žinau, kad mano šunelis dabar gražesnėj vietoj, jis laksto daugiabučio laiptine iki pat penkto aukšto ir atgal, bet nepavargsta, o tik klapsi ausytėmis. Aš žinau, kad mano Tėtis ir Mama buvo pasimetę, jie savo galimas plaštakes irgi dusino, bet dabar jie ne tik viename kambaryje gali būti, bet ir padeda vienas kitam, jei reikia. Aš žinau, kad net jei liūdna, tai laikina. Nes, nors aš galbūt ir naivi, pernelyg jautri ir vėjavaikiška, bet aš laiminga. Aš moku šypsotis, taip, kad net akyse vasara matos. Man patinka apkabinti žmones, net tuos, kurie man blogą darė, mėgstu apkabinti ir pasakyti, kad viskas gerai, tamsiausia jau praeity, dabar viskas bus taip, kaip norim. Aš myliu ir žinau, kad mano meilė yra tokia stipri, jog ji sugeba nušviesti kelią net aplinkiams. Ir nors mano praeities dienos buvo juodos, nors aš maniau, kad noriu mirti ar nebesišypsoti (o tai juk veik tas pats), dabar aš suprantu, kad taip turėjo atsitikti, turėjo įvykti tam, kad dabar būčiau pasirengusi gyventi. Nes aš esu visi Jūsų norai, kuriuos pamiršot, visos svajonės, kurias išmetėt. Aš!  

Prašau, neskubėkit. Galit juoktis iš manęs, badyti pirštais, vadinti neišmanėle. Galit, kaip karalius Saliamonas, bešnabždąs ‚VISKAS PRAEINA‘, net peikti, jog ta plaštakė, kurią, kaip supratot, aš užauginau savo širdelėj, tegyvens dieną – atėjus nakčiai ji ims ir sunyks. Taip, turbūt, taip ir bus, bet ji bent jau išnyks su baltomis žvaigždėmis akyse. Tad prašau, neskubėkit.  

Prašau, mėginkite suprasti vieni kitus. Paklausykite Žanos Dark, Martino Liuterio Kingo, Džono Lenono, net pačio Jėzaus Kristaus – visų tų gerų žmonių, kuriuos kažkada sudeginom, nušovėm ar nukryžiavom. Suvokite, kad mes visi esame Vienis, labai prašau. Prieš darydami ką nors pikta ir negera, pagalvokite, ar tikrai verta. Labai prašau, prašau. Nes juk esam čia tik vieną kartą.  

O karščiausiai prašau kurią nors liūdną dieną, kai Jums atrodys, kad tai nesėkmingiausia diena per visą Jūsų gyvenimą ar vienerius metus, o gal tik savaitę, kai Jums bus liūdna ir jausitės pavargę nuo pasaulio triukšmo, atsisėskite kur nors – įsirangykite minkštame fotelyje, laukiamajame ant sofos, pievoje ant žolės – ir pagalvokite apie vienas kitą, net tylomis nusišypsokite. Gal kas eis pro šalį ir įsimylės Jūsų šypseną. O gal viduj suvirpės du maži spalvoti sparneliai.  

Labai prašau.