Autorė: Mari

Pamoka

Tu taip smarkiai mane suspaudei,

Taip užlaužei rankas, lyg norėtum kankinti.

Tu taip daug nukirpai man sparnų,

Idant mokyčiaus skristi iš naujo.

Po stebuklų balas pasitaškę,

Ant pakloto iš žodžių nupinto,

Prisipildėm save tobulai

Ir nukirpom bambagyslės laidą.

Nebėra vienumos, tik branda,

Man taip skaudžiai sekasi augti.

Aš lyg daigas kaluos ir kaluos,

Žvilgsnis tuščias, bet Tu mane saugai.

Ir daiktai jau kiti,

Iš vidaus savasties nebetekę,

O ir mes atskirų kambarių prislėgti,

Nebeturim akių ir nematom, ko ieškom.

Mūsų baimės

Kai sako pavargau, pasako daug daugiau nei reikia.

Kai sako nežinau, pasako visa, ką tikrai išmano.

Kai gina savyje kažką, parodo, koks pažeidžiamas yra,

Kai tyli – tai gera byla, nes siela kalba už Tave.

Kai vaidini kažką, esi, kuo nori, kad tave matytų svetimi,

Kai nuogas ateini, nebeslepi, nes nebėra ko slėpti…

Locneso pabaisa manyje

Tarp gervių pulkų
ir lūpuos pražydusio žvyro,
 

 
Tarp sielų pulkų
ir svajonių voratinklio žydro,
 

 
Tarp to, ką turiu - ir ko ne,
Tarp begalės to,
kuom turiu aš patapti,
 

 
Einu vis tolyn,
O debesio upė -
Kiekvieną mano kalną paliečia…

Mėlyna