Autorius: Kęstutis Gecevičius

Laikas
 

Laikas – vėjas, kuris mus skraidina                        
Per visatos beribes erdves.                                      
Laikas – srautas, kuris mus gramzdina                   
Į tamsiąsias vienatvės gelmes.                                 
 

Laikas – begalė rojaus spalvų,                                 
Laikas – mirksnis kely iš namų.                               

Laikas – guru, kuris mus mokina,                            
Kaip įminti likimo mįsles.                                        
Laikas – draugas, kuris mus ramina,                        
Kai įkliūnam į priešų pinkles.                                  

Laikas – jūra be žemės krantų,                                 
Laikas – vaistai ant mūsų žaizdų.                            .                          

 
Laikas – rankos, kurios mus nardina
Į slaptasiąsias svajonių versmes.
Laikas – vynas, kuris mus svaigina,
Kai išbandome meilės kančias.

Laikas – kūnas ir siela jausmų,
Laikas – aistros daina ant sparnų.

Laikas – šventė, kuri mums dalina
Suskaičiuotų dienų linksmybes.
Laikas – sodas, kuris mus brandina
Ir pats raško kaip ryto gėles.

Laikas – vergas ir viešpats kartu,
Laikas – “Niekas” ir “Viskas” vardu

Susitikimas
 

Kaip norėjau aš vakar priglausti      
Savo širdį prie tavo širdies.              
Kaip aš troškau tave apkabinti          
Ir bučiuoti liūdnąsias akis.                                  

                                               
Kaip geidžiau tave rankom pakelti         
Ir nunešt į sūriąsias bangas.
Kaip svajojau kartu pasinerti                  
Į svaigiąsias Veneros gelmes.

Ošia Baltija plakdama kopas,
Leidžias saulė apskriejus ratu.
Rausta toly dangaus horizontas,                           
Kaip norėčiau dar būti kartu.

Pasakyk, mylimoji, o tu?…

Dabar tu ten…
 

 
Dabar Tu ten, kur šiltos bangos skalauja Azijos krantus,
Kur minaretai dangų bado, iškėlę smaigalius aštrius,
Kur meudzinai aušrai tekant nulenkia čalmas į Rytus,
Kur Pietų saulė karštom rankom myluoja vynuogių skruostus,
Kur jūros vėjas atgaivina ir glosto tulpių lapelius,
Kur sraunios upės verpetuoja ir žarsto tykštančius purslus,
Kur Tauro kalnus gaubia rūkas ir slepia gaudžiančius krioklius,
Kur lieknos palmės skleidžia vėsą ir saugo nokstančius vaisius,
Kur krištoliniuos ežeruos vilnis lelijų prausia žiedus,
Kur kvapnios rožės raudonuoja ir žadina aistrų pliupsnius.

Dabar Tu ten ir sielą savo rišu į pančius maudžiančius.
Dabar Tu ten ir širdį mano kankina ilgesys slogus.
Dabar Tu ten ir žvilgsnį savo kreipiu į tolimus kraštus.
Dabar Tu ten ir svajos mano Tave skraidina į namus.
Bet Tu dar ten…

Eilių gimimas
 
 

Žodžiai rymo nebylūs rikiuotėj –                                 
Laukia, kas juos į kovą iškvies,                                   
Koks žmogus sugebės juos vaizduotėj                        
Prirakinti prie savo lemties.                                         

Žodžiai smeigia įaudrintą sielą,                                    
Virsta frazėm ir gula eilėm.                                          
Mintys persmelkia spengiančią tylą,                             
Gimdo posmus ir veržias širdin.                                    

Žodžiai tampa paklusnūs ir ramūs,
Sudėlioti į savo vietas.
Eilės plaukia kaip faksogramos,
Įviliotos į rimo valdas.

Žodžių žaismas – tai mūsų likimas,
Išbandytas aistrų liepsnomis.
Lyros balsas – tai meilės laukimas
Palydėtas vilties akimis.