Autorė: Rūta Kliorytė

 

 Galvojimą derinu su rašymu. Bent jau bandau visa tai sieti – jungti, keisti vietomis, šokinėti nuo vienos minties, prie kitos, norisi žaismingumo. Stengiuosi užpildyti baltą popieriaus lapą, tačiau šie tik švaistos į visas puses - tai šen, tai ten. Atrodo, sulaikyti jų negaliu, patys bėga nuo manęs. O, dabar suprantu juos, rašau be įkvėpimo, o tai siaubinga, didžiausias gėdos taškas rašytojui. Ė, kokiam čia rašytojui… Žinau, mane mūza aplanko naktį. Naktį, kai dangų apgaubia bauginanti tamsa, kai viskas taip tylu, gąsdinančiai tylu. Ji ateina – vieniems rūsti, kitiems svajinga, man – galinga. Tada ir rašau, rašau be perstojo, atokvėpio. Kaip prisukamas žaisliukas, grojantis muzikėlę - be perstojo. Rašau tik naktį, kai pro langą žibsi vos pastebimos gatvės žibintai. Žinau, ne vieni tą galvojat. Keistenybė aš.

 

Dieną viskas kitaip… Dieną, kai būnu mokykloje, kai sėdžiu mokykliniame devintosios klasės suole, kai reikia parašyti rašinį, aš sėdžiu. Tuomet mano galva tuščia, visas įkvėpimas, ateinantis naktį, išgaruoja kaip dūmas, kylantis į dangų ir akimirksniu išsisklaidantis jame.

 

                                                                                                                     *** 

 

  Miegojau. Staiga pabudau. Buvau išpilta prakaito, varvančio nuo viso kūno, tarsi būčiau ką tik išlindusi iš vandens. Pabudau kitokia nei buvau prieš tai, nes nesugebėjau net susiorentuoti, nei kur esu, nei kas esu. Protu nesuvokiama, kaip galima nežinoti, kas esi, tačiau tuo metu tai buvo realybė. Aš buvau perverta stingdnančio bei stipriai kūną sukaustančio šalčio. Visa virpėte virpėjau. Atsikėliau, staiga mano akis sudomino išvystas vaizdas – ant seno rašomojo stalo gulėjo storas spalvingas sąsiuvinis. Keista, bet man rodos, jog matau jį pirmąsyk. Tačiau negaliu to prisiminti. Galbūt šis sąsiuvinis - paprasti mokyklos užrašai: norėjau tuo įsitikinti patikrindama realybė tai ar mano vaizduotės vaisius. Mano ranka artėjo prie sąsiuvinio, jaučiau keistą virpesį. Gal trauką. Nebegalėjau susigaudyti jausmų lavinoje - viskas manyje maišėsi. Jau buvau priartėjusi prie savo tikslo, ranka lietė sąsiuvinį, buvau beverčianti jį, kai staiga visą tai persmelkė  įkyrūs, kasdieniai šūksniai :

 

- Mėta, kelkis, tu pavėluosi į mokyklą. Kiek galiu tave žadinti! - be perstojo rėkavo mano mama.

 

  Pramerkiau akis, jutau didelį svaigimą, visas kambarys sukosi kaip vaikystės karusėlėje. Stengiausi pažvelgti į laikrodį, nors šis matėsi lyg per rūką, pastebėjau, kad iki pamokų pradžios dar likusi visa valanda. Norėjau išplūsti mamą, bet nebeturėjau jėgų, atrodo, lyg būčiau ką nors ypatingai sunkaus dariusi, lyg būčiau vertusi kalnus. Staiga prisiminiau sapną… Bandžiau iš savo smegenėlių išgauti šiuo metu svarbiausią informaciją. Tuščia. Nors iš tiesų dėl ko čia nerimstu, paprastas sapnas, nieko nereiškiantis.

 

   Atvažiavau truputį per anksti, tačiau ilgai nenuobodžiavau, nes šalia manęs netikėtai išdygo Karolina, ragindama eiti paskui ją. Pagauta smalsumo, nubindzenau paskui tą panelytę. Ji netarė nė vieno žodžio, stengėsi išlaikyti įtampą. Tempte nusitempė mane į valgyklą. Norėjo kažką parodyti, tačiau aš negalėjau net suvokti ką. Sugriuvome ant suolų, prie lango. Ir ji prašneko :                                                                            

- Negali būti, - išsprogdinusi akis išrėžė man.

 

- Kas? Nieko nesuprantu. Paaiškink.

 

- Tiesiog čia buvo, nebėra… – padrikai vebleno ji. – Tiek to, eime.

 

- Viliuosi, man kada nors papasakosi, kas čia turėjo būti, - kuo tyliausiai ištariau jai, mačiau, kad jos nuotaika pasikeitė, nebenorėjau nervuoti. Tarp mūsų įsivyravusią tylą nustelbė garsus skambutis. Išgirdusios jį, mes patraukiame įprastu pirmosios pamokos keliuku link istorijos kabineto.

 

 Viskas greitai praėjo, tarsi vienas akies mirktelėjimas, tarsi vienas tikslingas laikrodžio rodyklės sujudėjimas kasdieniška kryptimi. Aš ir draugužė keliavome namų link. Nenuobodžiavome, kūrėme įvairias žmonių, patyrusių netikėtų išgyvenimų istorijas. „Mes kartu  - neįveikiama lakios fantazijos komanda,“ – pamaniau prieš  išsiskiriant. Stoviniuodama prie savo namų slenksčio įkvėpiau gryno oro, lyg norėdama vidun įtraukti visą gamtos grožybę. Grįžusi pastebėjau tuščius namus. Nudžiugau: niekas nevaržys, nekontroliuos manęs - nušokavau iki savo kambario. Numečiau kuprinę ant lovos, įsijungiau savo mėgstamiausios grupės kompaktinį diską, užgrojo mano daina. <…>

 

 Lova gaudė mane. Greitai pasinėriau į miego transą, pradžioje viskas buvo šviesu, tyra, ta pati sklindanti baltut baltutėlė šviesa, besitęsianti lig tol, kol visa neužliejo vakarykštis sapnas. Dabar buvo truputį kitaip.                                                                              

 

  Mačiau save, sėdinčią prie rašomojo stalo, vis rašančią, beriančią žodžius į tą patį praeitos nakties sapne matytą sąsiuvinį. Mačiau save, sėdinčią palaidais plaukais, su naktiniais, kad ir kaip būtų keista, veido negalėjau pamatyti, labiausiai stebino rankos, rankų miklumas : dirbo be perstojo, braižė, braukė, sklaidė lapus… Staiga atsisukau. Tai buvau ne aš, o kažkas panašaus į kažkokį šlykštų, pasibjaurėtiną, gąsdinantį klouną, visai ne tokį, kokius garbina vaikai: raudonai ištepliota burna, lūpos suskeldėjusios, sruvančios krauju, kažką veblenančios, iš burnos lendantis liežuvis - smailus, „dvišakis“, bandantis man mirtinai įgelt, akys – mėlynos su juodais brūkšniais, tarsi jos būtų peiliu giliai įrėžtos. Mane pykino, nebegalėjau žvelgti į tokį padarą, jis artėjo manęs link, nevaldomais mašinaliais judesiais judindamas liežuvį, vartydamas akis…

 

  Pabudau. Ir vėl tas prakeiktas sapnas! Pažvelgiau į laikrodį, langą, buvo naktis – 1:30val. Antra naktis, pasireiškianti tuo nelabuoju sapnu. Ką tai reiškia?

 

  Bandžiau tai įsisąmoninti, nepamiršti, privalėjau svarbiausias dalis įamžinti popieriuje. Delsiau, nežinojau, nuo ko pradėti. Desperatiškumas apgaubė mane, tik staiga mano ranka pakilo ties baltaviršiu popieriaus lapu, tušinukas pradėjo lietis, ranka nesustojo. Aš jos nevaldžiau, tačiau ji judėjo, judėjo baltame lape palikdama įrėžius. Aš negalėjau sustoti. Tiksliau ne aš, negalėjo sustoti ta jėga, kuri valdė mane. Aš buvau tarsi negyva. Aš tik rašiau, rašiau, rašiau… Kol mane pertraukė durų gergždesys. Neįtikėtinu greičiu mane valdantys įsikūnijimai paslėpė sąsiuvinį. Pilną, prirašytą. Taip, sąsiuvinį, iš kažkur išdygusį. Išgirdau tėtį :

 

- Mėtut, miegi? Girdėjau lyg kažką pogarsiai krebždint, ruošiausi į darbą, norėjau patikrinti.

 

  Staiga aš atsigavau. Jei taip būtų galima pavadinti atsigavimu. Tos jėgos mane paleido laisvėn. Pasijaučiau lyg paukštis – laisvas, nevaržomas… Staigiai akies krašteliu nužiūrėjau laikrodį, jis rodė 4:30 val. Netikėjau. Buvau nerealumo būsenoje 3valandas.

 

- Mmm, - numykiau keistai. – Aš, aš,  negalėjau užmigti, atsikėliau, pertikrinau kuprinę, ar viską susidėjau, - melavau, kiek galėdama. Aš niekaip nebūčiau galėjusi jam paaiškinti, kas dėjosi su manimi.

 

- Gerai, Mėtuliuk, gulk, dar iki mokyklos toli gražu. Aš važiuoju, svarbus susitikimas, o iki Klaipėdos tiek kelio… - pakšteldamas man į skruostą išskubėjo tėtis. Vos jam išėjus bandžiau įvykius sudėlioti nuoseklia seka. Bandžiau suprasti, kas įvyko. Snūstelėjimas…

 

Tą švelnų it plunksną įmygį nutraukė rankos skausmas. Ranka buvo raudona it vėžys. Kentėjau, nors skausmas buvo nepakeliamas, nenorėjau kelti mamos, bandžiau su tuo susidoroti viena.

 

  Pirmas naujos dienos garsas - tas pats mamos raginimas keltis. O dar taip norėčiau pagulėti, pasvajoti, prisiminti vasarą… Tiesą pasakius, vis dar sunku įsivažiuoti. Noriu vasaros teikiamų galimybių - nepriklausomybės, pasisėdėjimų lauke ant rasa nuklotos pievos, noriu nerūpestingumo, noriu jausti, kad gyvenu, noriu į viską žiūrėti kitomis akimis – vėjavaikiškomis. Atsikeliu, praveriu kambario langus, įsileidžiu rudeninį vėjelį, kedenantį baltas it sniegas užuolaidas. Gėriuosi vėju, ryju jį. Viva fresh!

 

 Šviežumo protrūkį persmelkė jutimas, kad dabar viskas kitaip, nei buvo lyg šiolei, tačiau to negalėjau paaiškinti, gal tai tie, pasikartojantys, kažką žadantys sapnai?