Autorė: Danutė Besanova

 

Vaikinukas nutarė ištraukti trosą iš vandens ir prisiartino prie eketės, kurioje dar taip nesenai ketino nusiskandinti, krašto. Čia Domas iš nuostabos net išsižiojo – po ledu tvenkinyje nebuvo vandens. Jis kažkur ištekėjo. Gerai isižiūrėjus, matėsi žole ir maurais apauges dugnas. Kol apstulbes vaikinukas mėgino suprasti kas čia atsitiko, klausą pasiekė žingsnių garsai, tarsi kažkas šlepsėtu vandens paviršiumi ir braižytu metala. Jaunuolis atšoko tolėliau nuo eketės krašto ir pasiryžo laukti, kas dar nutiks. Nors buvo baugu, bet smalsumas ėmė viršų.

 

 

-          Štai čia avarija, matai, viena užsklandos pusė atsivėrus. Spyruoklė iš lizdo iššokus, - pasigirdo kažkieno vos suprantamai slebizavojami žodžiai.

 

-          Tai aišku, bet taisyti teks mums – niekur nedingsim. Ir taip pylos gausim nuo vyriausiojo, taip pat neaiškiai gargaliavo kitas balsas.

 

 

-          Klausyk, ko mes čia liežuvius laužom su ta nevykusia žemiečių kalba. Pasišnekam normaliai, - nepatenkintas suburbuliavo pirmasis.

 

 

-          Neniurnėk. Aplink pilna jo pakalikų. Praneš. Liepė taip kalbėti, tai ir kalbėk. Treniruokis, kol išmoksi gerai, be akcento šnekėti, kad žemiečiai net neįtartu.

 

 

-          Nusibodo man ši ekspedicija, labai norėčiau sugrįžti. Čia viskas taip nyku, taip ilgai užsitesė, - guodėsi pirmasis.

 

 

-          Liaukis. Ne tau vienam taip. Va, kai viskas baigsis, tada bus šventė. O dabar galvok, kaip greičiau avarijos pasekmes likviduoti. Girdėjau, kas vyriausiasis isiutes. Vandens pilna net jo miegamajame. Į degalų rezervuarus pritekėjo. Kiek darbo visiems bus!

 

 

-          Darbo… Darbo… Vergai sutvarkys, - nepatenkintas suniurzgė pirmasis.

 

 

-          Tas netikėlis, kaip tyčia, čia gyvena. Per arti, kad galėtume būti ramus. Ne šiaip sau visą naktį ugnį kureno. Matomai pagalbos signalus siuntė. Aš senai visus įspėjau, kad reikia greičiau jį iš čia išrukyti.

 

 

Išgirdes šiuos samprotavimus, Domas vos nepašoko, suprates, kad tas paminėtas netikėlis yra jis.

 

 

-          Juik žinai, kad negalima jo išrukyti, kol nežinome, kur slepia ryšio kodus. Butinai reikia juos surasti.

 

 

Vaikinukas dar labiau sukluso, įtempė ausis, net kvėpuoti liovėsi, kad nei žodžio iš pašnekesio nepraleistu.

 

 

-          Tai todėl kvailą paieškų zondą, per tą vamzdį, kaminu vadinamą, paleido? Idiotai! Supleškino lūšną, kartu su visais kodais, - paniekinamai suprunkštė antrasis pokalbio dalyvis.

 

 

-          Būtu nesupleškine, tik nenumatė, kad Fera mėgins užmegzti ryšį. Nuo signalo zondas užsidegė.

 

 

-          Argi Fera žino, kad vaikis čia?

 

 

-          Gal žino, gal ne. Gal numano, gal atsitiktinai pasiuntė. Na, gana šnekėt, einam įrankių, Be jų čia nieko nepaveiksim.

 

 

Pasigirdo tolstančių žingsnių šlepsėjimas.

 

 

Domas nedelsė. Akimirksniu sumojo, kad reikia kuo skubiau apžiūrėti minėtą užsklandą, o ramiai viską apmastyti galės vėliau. Negaišdamas jis lynu nusliuogė žemyn ant tvenkinio dugno, apžiūrėjo užsklandos mechanizmą, nutarė, kad bet kada galės atidaryti, kol tvenkinyje vėl nesusikaupė vanduo, ir paskubomis trosu vėl užsikabarojo ant ledo. Užsislėpė už meldų ir ėmė kantriai laukti, net nejausdamas, kaip per ploną, nešiltą striukę smelkiasi šaltis. Nugirstas pokalbis jį pribloškė. Fera, žemiečiai, ekspedicija, degalai, vergai, zondas, signalai, kodai …

Kažkas nesuprantamo, pavojingo čia vyksta, ir tai, tiesiogiai, jį liečia. Domui kūnas nuėjo pagaugais , mintys pynėsi, bet to ką pasisekė nugirsti, nepakako aiškiam situacijos vaizdui susidaryti. Todėl jis laukė grįžtančiu nežinomųjų, tikėdamasis dar ką nors reikšmingo sužinoti. Pagaliau šie vėl atsibrazdino slaptais tuneliais.

 

 

-          Žiūrėk, spyruoklė smagiai spriegė. Net skylę lede pramušė, - vogravo vienas apie Domo iškirstaja eketę.

 

 

-          Tempiam trosą greičiau. Reikia darbą užbaigti, kol koks nors žemietis čia neužklydo, - skubino jį antrasis.

 

 

-          Niekas čia neužklysta. Tas nelaimėlis visa laiką vienas. Murklo nė karto neužfiksavo kitų žemiečių.

 

 

-          O kokius duomenis Murklo siunčia stebėjimų centrui?

 

 

-          Kažkokį niekalą. Nieko rimto. Vaikis lūšnoj malkinėja, kartais valgyt darosi, kartais pats su savimi kalbasi. Irgi visokius niekus. Tai jis tą gražuolę pamestinukę isimylėjęs, tai kokį eilėraštį rašo. Graudus vaizdelis.

 

 

-          Apie save ir savo kilmę ką nors žino?

 

 

-          Nieko nenutuokia.

 

 

-          Bet, pats supranti, neužilgo pieniniai nagai turi pradėti kristi. Tada ir išlys yla iš maišo. Tik pagal kraujuojančias panages ir pavyko jį susekti.

 

 

-          Nieko baisaus. Prisimink žynio pranašyste, kad ekspedicija žlugs, jei nukritus pieniniams nagams, jis turės tuos žemiečių begalinės laimės popieriukus, su atitinkama skaičių seka. O jis jų niekada neturi. Murklo juos dulkėmis paverčia.

 

 

-          Na taip, žinoma. Žinys žinojo, ką sako. Tai bent pridarė čia Fera nesamonių.

 

 

-          Taigi, pridarė. Bet tuos kodus būtinai reikia rasti. Žinai, jei išlaisvintume Fera, taptume jos patikėtiniais, parankiniais. Galėtume valdyti situacija. Tas bukagalvis, skystaprotis ir skystakosis vyriausiasis, nesugebantis nei normaliai vadovauti, nei tinkamai reikalų tvarkyti, man jau senai isiėdė.

 

 

-          Gal pakvaišai? Kaip tokios mintys tau į makaulę ateina?

 

 

-          Lyg tai tau neateina…

 

 

-          Na, tavo tiesa. Turiu ir aš minčių…

 

 

-          Tuomet, reikia būti išvien.

 

 

-          Sukertam…

 

 

-          Sukertam…

 

 

-          Pasigirdo taukštelėjima, panašus į delnų pliaukštelėjimą.

 

 

Tuo metu sąmokslininkai baigė vynioti trosą, pasigirdo taisomos užsklandos bildėjimas, žvangesys, po to lengvai slystančio skydo šnaresys ir viskas nutilo. Vargšas vaikinukas kurį laiką stovėjo nejudėdamas, sukrėstas nežinomųjų pašnekesio. Mintis, kad dėl nesuprantamu priežasčių jis yra kažkokių intrigų auka kėlė siaubą. Juk, jis visą laiką stebimas. Kas tas Murklo? Domui nuovokos nebuvo pašykštėta, tad greit susiprotėjo, kad jį seka ne kas kitas, o tas keistas katinas. Tai štai, kodėl jis niekada neėda, o tik stebeilijasi nejudriomis akimis ir murkia. Tai savaeigis įrašinėjantis ir filmuojantis mechanizmas. Robotas-šnipas. „Reikia jį sunaikinti“ – buvo pirmoji į galvą šovusi mintis, išjudinusi vaikinuką iš sustingimo. Domas nuskuodė ieškoti katino, vildamasis, jog šis dar neperdavė į stebėjimo centrą duomenų, apie prakirstą eketę. Kai, pagaliau Murklo surado, jau buvo sumanes geresne įšeitį. Juk, jei šnipas nustos siūsti vaizdus ir įrašus nežinomiems ateiviams, ekspedicija gali sunerimti. Reikia, kad Murklo ir toliau perdavinėtu informaciją, tačiau, tik tokią, kurią pats Domas paruoš. Šnekindamas ir glostydamas katiną, kad ateiviai nieko neįtartu, jis užčiuopė mygtukus. Gana greitai perprato, kur įmontuotos įrašų kasetės ir diskai. Viską peržiūrėjes, ištrynė tai, ko ateiviai neturėjo žinoti.

 

 

-          Geras katinėlis. Šaunuolis. Reikia tave papuošti. Žinai, skaičiau pasaką apie batuotą katiną. O aš turiu tau kepurę. Ji tau labai tiks, - šnekino Murklo Domas, maukšlindamas šnipui ant akių surasta seną kepurę.

 

 

-          Truputi didoka, ar ne? Pabuk dabar taip, vėliau aš ją pataisysiu. Ant tavo galvos gulės, kaip nulieta.

 

 

Taip uždenges katinui akis, vaikinukas pririšo jį prie medžio, kad nesekiotu iš paskos, ir atsisėdes susimastė. Be trobos žiema neišsiversi, o laukti nėra kada. Pavasarį tvenkinys užsipildys vandeniu, tada į požemių karalystę nepateksi. Tad nusprendė isikurti priešo pašonėje – tvenkinio dugne. Ten turėtu būti visai neblogai. Nepasieks vėjas, pugos, žiemos šaltis. Tad, nieko nelaukdamas susirado besimėtantį vielos ritinį, pritvirtino prie medžio ir nusileido po ledu. Labai nudžiugo rades duburį neištekėjusio vandens, pilną susispietusių žuvų. Tik dabar Domas prisiminė nuo vakar vakaro nieko burnoj neturėjęs. Jis be vargo prisigraibė žuvų rankomis, ir su visu laimikiu išsiropštė į tvenkinio paviršių, susikūrė laužą ir pasiruošė sočią vakarienę. Dar ilgai po to sėdėjo vaikinukas prie rusenančių žarijų, stebėjo mirgančias žvaigždes, dar ir dar kartą pamastė nugirsta ateiviu pokalbį. Po to, prikalbėjes katinui visokių paikysčių, uždenges kepure jam akis, užmetė ant žarijų šusnį šakų. Jos isiplieskė, į viršų šoko traškanti liepsna, ir jos šviesoje Domas ėmėsi apžiūrinėti savo nagus, kurie, jam dirbant, tiek nepatogumu sukeldavo. „Pieniniai nagai“ – sakė ateivis. Tai todėl jie ir atsiknodavo, vos kur nors užkabinus. „Turi nukristi“. O kokia paslaptis tada iškils aikštėn? Reikia žut-but rasti atsakymą, nes pavėlavus, įvyks kažkokia katastrofa. Su tokia slegiančių minčių našta Domas nusileido į savo poledinę buveinę, tvenkinio dugne, susirado jau apysausę kalvelę, atsigulė ir užmigo neramiu miegu. Čia, išties, buvo nešalta. Vaikinukas nutarė, kad gyvenimas tvenkinyje gali būti, netgi normalus, jeigu isigytu šilta anklodę. Vos rytui prašvitus, Domas išsiruošė pas žmones, tikėdamasis užsidirbti antklodę ir truputi duonos, nes be jos žuvis neatrodė itin gardi. Pas nesveikuojantį kaimyną, atokiame vienkiemyje, vaikinukai pasisekė isiprašyti padirbėti pusdienį. Už paslaugumą gaves sutartą atlygį, ir dar priedo dėžutę vinių, jaunuolis parskubėjo prie sudegusios trobos. Čiupo kirvį, prisikirto karčių, ir ėmėsi ręsti naują lūšną. Iš bet ko – kas po ranka papuolė. Mat Domas susivokė, kad ateiviams pasirodys keista, jei jis pradings iš įprastos vietos. Kad, tuomet, šie ims jo ieškoti ir suras, o tada situacija pasidarys nebekontroliuojama. Tad plušėjo išsijuoses, prakaitu apsipyles, leisdamas Murklo filmuoti visa šį spektaklį, kol užslinko nakties tamsa. Tada susisuko antklodę į ryšulėlį ir nusileido į tvenkinį. Šiltai susisupes Domas buvo beužmiegas, tačiau pašoko, kaip įgeltas, pajutes kažkieno prisilietimą. Šalia kažkas bolavo. Vaikinukas įsistebeilijo į neaiškų siluetą, ir labai nudžiugo, atpažines, kad tai jo talismanas – žasis Kutose, kuria buvo visai pamiršes.

 

 

„Ji čia, ji neiškrido“ – džiūgavo Domas.

 

 

Tačiau, čia pat, į samonę isiskverbė abejonė, kad paukštė, gal irgi, jį šnipinėja. Todėl stvėrė ją, ketindamas apieškoti, ar nėra po plunksnomis paslėptos įrangos. Bet Kutose spėjo šastelėti į šalį, po to papurtė galvą.

 

 

-          Ar tu gyva? – nepatikliai pralemeno berniukas.

 

 

Kutose linktelėjo galva.

 

 

-          Ar tu mane supranti?

 

 

Žasis vėl linktelėjo.

 

 

-          Gal tu mane šnipinėji?

 

Paukštė papurtė galvą.

 

 

-          Gal tau reikia pagalbos?

 

 

Kutose kelis kartus linktelėjo.

 

 

-          Ar gali, kaip nors, man papasakoti?

 

 

Žasis papurtė galvą.

 

 

-          Aišku. Bet, veiksim išvien, ar ne?

 

Paukštė vėl linktelėjo.

 

 

-          Sukertam? – šyptelėjo Domas.

 

 

Kutose pakėlė dešinę koją, ir plekštelėjo per ištiestą Domo delną.

 

 

-          Šaunu. Matau, tu žinai daugiau už mane. Ir sugebėsi man parodyti, ką turiu daryti. Juk taip? Mes suprasim vienas kitą, mano gražuole.

 

 

Paukštė energingai sulinksėjo galvą. Nukamuotas nemigo naktų, įtampos, mislingų įvykių, Domas iškart imigo kietu miegu. Juk rytas už vakarą protingesnis.